Ieškojimai ir atradimai (1 dalis)

Kiekvieną dieną vis kažko ieškom: akinių, mašinos raktelių, nuolaidų, naujienų, renginių ir reginių, bendrystės, grožio. Jeigu ieškojimas lygus radimui, galima sakyti, kad viskas vyksta gerai ar bent jau kaip visada. O pamėginkime gyventi neieškodami. Greičiausiai bus nuobodu, kažko trūks, grauš nerimastis ir negalėsime susikaupti darbams. Blogiausia, jeigu ir paties darbo tenka ieškoti.
Tradiciniai klausimai siūlantiems ir ieškantiems: kokio darbo norėtumėte? Įdomaus (mintyse – lengvo). Kokio atlyginimo tikitės? Didelio (mintyse – ne mažiau kaip 3 tūkstančių eurų į rankas). Kokia svarbi darbo sąlyga? Nuotolinis (geriausiai – visas dienas). Nuotoliu atsiribojusios įstaigos kaip niekas kitas suvokia šio žodžio prasmę. Parašei – atsakė, paklausei – paaiškino, nesupratai – registruokis iš naujo. Žmogaus nėra, nematyti ir, žiūrėkite, prie tokių paslaugų jau baigiame priprasti. Dar iš seno įpročio ieškome veidų, bet jau nustembame kartais vis dar ir balsą išgirdę. Taigi, ko gero, taip esame pratinami prie dirbtinio intelekto. Pasišnekėsime su kokiu begalviu robotu, pavažiuosime autobusu be vairuotojo, traukiniu be mašinisto ir gal vėl priprasime. O kol kas žmonių labai trūksta. Ypač tai pastebima Gargžduose, netgi šiltais vakarais miesto centras beveik tuščias. Ieškom žmonių.
Štai jaunimas nori visko daug ir dabar. Todėl minėti darbiniai atsakymai į klausimus – iš jų patirties. Ir savęs vertinimas jaunų visai kitoks. Vyresnioji karta buvo mokoma kuklumo, nesigirti, neišsišokti, kalbėti pagarbiai, o dabar jaunimui svarbiausia tinkamai save pateikti, t. y. visas ir visokias savybes pristatyti kaip dideles dorybes. Įdomi tokių patyrinėjimų sritis gali būti darbo ieškančiųjų gyvenimų aprašymai, politikų biografijos. Kiek daug jų viską gali, kokių talentų viename žmoguje telpa! Netgi paprasčiausias biuro vadybininkas ir tas kaip išpila greitakalbe savo pareigybes, imi manyti, kaip čia su tuo žmogumi ir kalbėti reikės. Kalbi, bet iki šiol dar sunku priprasti prie nepažįstamo žmogaus tujinimo, kreipimosi tiesiog vardu, familiarumo.
Apskritai stebina viešųjų kalbų prasčiokiškumas – iki įžūlumo, nevengiant keiksmelių, lėkštų posakių, vulgarių palyginimų. Užtenka pažiūrėti vakaro laidas per televiziją, tas, kur sėdi jaunimas. Gražios kalbos tiesiog tenka paieškoti. Todėl visai suprantamas etiketo žinovo, žurnalisto Giedriaus Drukteinio pasipiktinimas viešai lakstančiais žodeliais: „pyst“, „nafik“, blemba, šikna, šūdas. Neverta diskutuoti – lietuviški jie ar iš kitų kalbų atėję, tiesiog šie ir panašūs žodžiai negali būti viešojoje kalboje. G. Drukteinis teigia, jog ne vyresnieji, o jaunimas užduoda pagrindinį visuomenės procesų toną, todėl svarbu suformuoti jų elgesio ir kalbos kultūrą. Pvz., lietuviai niekada nekėlė kojų ant stalo ir kitaip nesižargstė bendraudami su pašnekovu (o ką matom dabar), kontroliavo savo kalbą, pagarbiai kreipėsi į kitą žmogų. Žurnalistas sako, jog žmonės taip „sušiuolaikiškėjo“, jog dingo ir kreipinys „jūs“ į vyresnį žmogų. Stebina, anot jo, ir mažamečių kreipimasis į senelius vardu, lyg būtų tos pačios smėlio dėžės vaikai. Tai ne mūsų tradicija, o tradiciškumas, kaip bebūtų, yra mūsų paveldas. Žurnalisto manymu, būtent socialiniai tinklai įdiegė ir „kreivo veidrodžio“ principą, kai negalima nė žingsnio žengti be kitų pritarimo. Tereikia išgirsti, kaip skundžiasi nuomonės formuotojos ar dažnų laidų dalyvės užgauliais komentarais, ir supranti, kad tai ir yra viešumo kaina. Juk žinojo, kur eina, iš ko pinigus siekia uždirbti ir kad ne tik su liaupsėmis teks susidurti.
Ieškom įspūdžių, gerų emocijų. Štai, sakyčiau, esu iš tų, kurie nesižavi futbolu, nesuprantu to grožio, kai laksto vyrai suplukę gerą valandą, tirštai spjaudydamiesi ir griuvinėdami, o rezultatas 0:0. Ir anekdotai apie futbolą dažniausiai pagrįsti tuo pačiu. Pvz., futbolo rungtynių metu kalbasi du komentatoriai: / – Ir kaip jums patiko šio puolėjo žaidimas? – klausia vienas. / – Žinai, jis man primena mūsų literatūros klasiką Maironį, – sako kitas. / – Bet juk Maironis niekada gyvenime nežaidė futbolo, – stebisi kolega. / – Būtent todėl ir primena…
Vis tik negali nesižavėti „Bangos“ pergalėmis, tas įspūdingas laimėjimas LFF taurės turnyre po beveik 60 metų tai išvis nepalieka abejingų. Ir sirgaliai nuostabūs, ir skanduotę jau visa Lietuva žino ir moka. Tokių aistruolių draugiškai pavydi kitos komandos. Juk ar „Banga“ laimi, ar pralaimi, savo komandos palaikantieji neapleidžia. O kai žaidžiama Gargžduose, tai pusė miesto girdi: „Kas laimės…“ Vasarą smagu žiūrėti į stovyklaujančius jaunuosius futbolininkus, disciplinuoti, išsiskiriantys apranga. Judriems berniukams tai tikras atradimas, todėl reikia kuo daugiau remti vaikų sportą tikintis, kad bent jau „Banga“ niekada nepristigs žaidėjų.
Tokia fragmentiška pirmųjų ieškojimų ir atradimų dalis. Antroji bus apie atmintį ir tradiciją.