Įkvėpti, o ne stumti į neviltį

Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug diskusijų, kodėl sėkmingi, mylimi ir net daug pasiekę gyvenime žmonės savo noru išeina iš šio pasaulio. Atrodo, kad jiems viskas ant lėkštutės padėta. Problemos, kai pasirenkama mirtis, tuo nesibaigia, o kiek daug atneša skausmo artimiesiems. Tad kodėl apie juos nebūna galvojama?
Daugeliu atvejų tokia mirtis – impulsas, ir tiek. Tai opi problema, apie ją reikia kalbėti, reikia mokytis spręsti problemas, o ne nuo jų bėgti. Nereikia užsidaryti ir galvoti, kad visas pasaulis yra nusiteikęs prieš jus. Kodėl, kas nutiko, ar tai yra tas pavyzdys, kurį norime rodyti savo vaikams? Juk jie mokosi, žavisi žmonėmis, seka jų pėdomis. O jei sektina asmenybė pasitraukia iš gyvenimo, ar tai pavyzdys, kad problemos yra neišsprendžiamos?
Jaustis vienišam ne gėda, kaip ir prašyti pagalbos. Sutikime, daugelis dabar galvoja, kad viską turime pasiekti patys, taip moko savo atžalas. Nori, kad vaikai būtų sėkmingi, turtingi, garsūs. Visa tai atneša šlovę, su kuria, deja, kartais būna sunku susitvarkyti. Ypač vienam. O juk paprasti žmonės nebijo paprašyti pagalbos. Jie ieško kelio, sprendimo. Daug dažniau moterys nei vyrai, kurie linkę patys spręsti problemas. Ar protinga nuo sunkumų bėgti? Ar viską gerai apgalvojome? O gal tai tik minutė kančios, kuri praeis ir išnyks iš mūsų atminties, kai ją užpildys šviesūs prisiminimai ir artimųjų meilė? Gyvename tokiame pasaulyje, kuriame atsakymus rasti įmanoma, tad kodėl žmonės vis dar linkę juos neigti, atstumti pagalbą ir pasirinkti tokį žiaurų sprendimą? Turime suprasti, kad pagalba yra, mes nesame vieni. Mus saugo ir myli artimieji, yra sukurtos ir psichologinės pagalbos linijos.
Gyvename tik vieną kartą. Esame sukurti mylėti, būti mylimi, siekti tikslų, gyventi ir atrasti džiaugsmą. Pasitaiko sunkių dienų, bet juk viena diena gera, o kita bloga. Taip sukasi pasaulis, tokį mes jį turime priimti. Ir stengtis jame išlikti. Juk pirmykščiai žmonės kovojo dėl išlikimo, o mes dabar kovojame dėl ko? Dėl populiarumo? Garsūs žmonės turėtų mus įkvėpti, o ne stumti į neviltį. Jei jau esi žinomas, tai turi būti ne tik garsus ir gerbiamas, bet ir pavyzdys. Tu savaime juo tampi būdamas garsus. Kažkas galbūt ir paseks tuo pavyzdžiu. Turėtume suprasti, kad sunkumai yra įveikiami. Žinomi žmonės turėtų nepasiduoti, nes jie turi tiek daug galimybių, daug daugiau, nei kaime gyvenanti senutė, kuriai vargo atseikėta tiek, kad vos paneša, bet ji neša. Ir nesvarbu, kiek ilgai, kaip sunkiai.
Visi patiriame bėdų, baimių ir troškimų, bet nepamirškime – turime šeimas, turime draugų, artimų žmonių. Galbūt jie yra šalia, nes taip skirta pačios lemties. Kiekvienam, o ir man skaudėjo, bet tai, kad esu čia – mylima, saugoma ir suvokusi savo kelią, suteikia ne tik vilties, bet ir stiprybės. O stiprybę reikia ugdyti. Jos reikia mokytis.