Improvizacija knygų ir karo tema

Norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie naujas knygas, skaitymą, Vilniaus knygų mugę, bet vis dėlto pradėsiu nuo tanko Vilniaus Katedros aikštėj. Baisi didelė karo mašina, žudžiusi savo šalies laisvę ginančius ukrainiečius, suknežinta, aplamdytais šonais, atrodo kaip nugalėtas baisus žvėris. Sunku patikėti, kad šį žiauraus karo simbolį galima suvokti kaip paminklą rusų armijai. Bet, pasirodo, tokių žmonių yra. Darosi baisu, kaip jie elgtųsi, jeigu karas būtų pas mus. Ar tai potencialūs tautos priešai, kurių apstu ir Ukrainoje? Vadinasi, nereikia jų ieškoti toli, užtenka ir tarp mūsų.
O Vilniaus knygų mugėje palaikymo kovojančiai šaliai buvo nemažai: knygos, susitikimai su autoriais, ukrainietiška atributika, stendai. Jeigu manoma, kad viskas sukasi tik apie karą, tai netiesa. Net Oleksijaus Arestovyčiaus knyga „Cheirono abėcėlė“ buvo visai ne apie karą, o apie improvizacijos meną, todėl ją pristatė ne tik Lietuvos kariuomenės pulkininkas, bet ir aktorius Vytautas Rumšas jaunesnysis, ir retorikos dėstytojas, o moderatorius Aidas Puklevičius linksmino susirinkusiuosius šmaikščiomis pastabomis. Improvizacija ne tik teatre svarbi, ne mažiau ji svarbi ir kare, todėl tikėti tuo, kas viešai skelbiama apie karą Ukrainoje, reikia nepametant proto ir nemanyti, kad socialiniuose tinkluose rasi visą tiesą. Tokia pagrindinė mintis ir susitikimo išvada.
Žinoma, daugiausia žmonių priplūdo į susitikimą su knygos „Pranešėjas ir Prezidentas“ autoriais. Tiek reklamos gavęs leidinys, suprantama, kitaip ir negalėjo būti priimtas. Juk verda visas politinis katilas iki šiol, kas ką sekė, kas ką apgavo, kiek pasipelnė ir t. t. O iš tikrųjų (kas jau paskaitėte, gal pritarsite) nėra ten nieko tokio, kas nustebintų. Kam naujiena, kad politikai vieni kitus seka, kad ima kyšius, kurpia skandalus ir bando vieni kitus sukompromituoti. Toji konkurencinė kova neaplenkė ir Prezidento, jam priskiriama nemažai kalčių, todėl į šią knygą imama žiūrėti kaip į jo būtų ar nebūtų nusikaltimų įrodymą. Tačiau, kol autoriai rašė, tiksliau – tyrė, nes čia tiriamoji žurnalistika, nutiko daug ne mažiau reikšmingų įvykių, tad, galima sakyti, pateiktos žinios išsivadėjo, o knygos turinys gerokai senstelėjo.
Didžia dalimi moteriška auditorija apsupo knygos „EMMI“ autorę Aldoną Ruseckaitę, kuri ne kartą yra viešėjusi Gargžduose, J. Lankučio bibliotekoje pristačiusi savo knygas apie V. Mačernį, S. Nėrį. Naujoje knygoje ji atskleidė daug nutylėtos arba negirdėtos tiesos apie V. Mykolaitį-Putiną ir jo gyvenimo moteris – žmoną Emiliją, motiną Magdaleną, seserį Magdutę ir gyvenimo saulėlydžio mūzą Ireną. Iš jų vardų pirmųjų raidžių gimė ir knygos pavadinimas. Bet pirmiausia autorė juokaudama gynė putiną, paprastą lietuvišką krūmą, kurio niekas nenori nei Lietuvos turguose pirkti, nei prie namų sodinti. Nors knygos herojų jau nėra gyvų, bet autorė, kurdama intrigą, nuklysdama į buitiškąją Putino gyvenimo plotmę, siekė atskleisti jo žmogiškas silpnybes, bet nesumenkinti paties kūrėjo autoriteto.
Daug šių metų knygų mugėje buvo leidinių apie asmenybes, išėjusius ir esamus, ypač aktorius: „Pagrindinis vaidmuo – Vytautas Paukštė“, Dovilės Zelčiūtės „Augau teatre“, linksmi ir tragiški gyvenimo nuotykiai Sauliaus Sipario knygoje „Fortūna, kekše“. Įdomi pasirodė ir aktoriaus Juozo Gaižausko knyga, o vėlų šeštadienio vakarą knygą apie Lukiškių kalėjimo istorijas pristatė į viešąjį gyvenimą atsargiai grįžtanti Rūta Vanagaitė. Su savo naujausia knyga pasirodė ir Algimantas Čekuolis, tegul ir sunkiai vaikščiojantis, bet Knygų mugei ištikimas kaip visada. Negalima neprisiminti jo išmintingų žodžių: „Išmokyti kitą žmogų rašyti – neįmanoma, to išmokstama tik skaitant.“
Jaunimas, žinoma, daugiausia būriavosi muzikos salėje. Čia apskritai muzikos buvo tiek daug, jog atrodė, salės stogas kilnojasi. Jaunas reperis, siekiantis rekordo ir repuojantis jau dešimtą valandą, nuotraukos ir pokalbiai su žymiausiais Lietuvos atlikėjais, gyvo garso koncertai… Nežinau, kaip kitiems, Knygų mugėj pabuvojusiems, bet man beveik neteko sutikti žmogaus, kuris išeidamas nieko neišsineštų. Na, jeigu ne knygą ar plokštelę, tai bent norą skaityti ar temą pokalbiams.
Knyga ir tankas – civilizacija ir sunaikinimas. Nušauti žmogų tereikia vieno žmogaus su šautuvu, išgelbėti žmogų reikia daugelio žmonių pastangų, – tokią I. Veisaitės mintį pacitavęs atsiminimų knygos apie ją sudarytojas pasidžiaugė, kad Irena nesulaukė šio karo pradžios. Jai, iš Kauno geto per stebuklą išgelbėtai žydei, visą gyvenimą kovojusiai prieš tautų neapykantą, tai būtų didžiulis smūgis, žmogiškumo katastrofa, nes ji tikėjo, kad pasaulis pasimokė ir karas į Europą niekada nesugrįš. Deja…