Iš Ispanijos į Judrėnus dviratininkas mynė 52 dienas

Asmeninio archyvo nuotr.: kupinas optimizmo V. Poška išsiruošė į ilgiausią kelionę dviračiu.

Vasarą iš Santjago de Kompostelos (Ispanija) į namus Judrėnuose dviračiu parmynęs 5 036 km Vytautas Poška spėjo pailsėti ir pasiruošti bėgimui Nidoje. Spalio 19 d., per savo gimtadienį, jis bėgs 50 km. „Sulaukęs 50-mečio, bėgau 70 km, o minėdamas 55-ąjį gimtadienį – 20 km mažiau“, – šypsojosi senokai sportą pamėgęs vyras.
Sveikai ir prasmingai
Iš Šalpėnų kilęs, dešimtmetį Judrėnuose gyvenantis V. Poška senokai sportuoja ir tuo virusu užkrėtė savo giminaičius – su jais ne kartą dalyvavo Vilniaus maratone. Tolimųjų reisų vairuotojas, dirbantis logistikos įmonėje „Vlantana“, vieną dieną nusprendė gyventi sveikai ir prasmingai. „Nusibodo sėdėti kabinoje ir namuose sugrįžus iš kelionių – prieš 16 metų pradėjau bėgioti, – atskleidė Vytautas. – Vėliau nusipirkau vokišką dviratį „Pegasus“, kuriuo šiemet parmyniau iš Santjago de Kompostelos į Lietuvą.“
Ankstesniais metais jis per savaitę dviračiu apvažiavo Lietuvos pasienį, mynė ir aplink Baltijos šalis, bet, nuvažiavęs apie tūkstantį kilometrų, kelionę nutraukė.
Apie kelionę Šv. Jokūbo keliu jis svajojo porą metų. Abu su žmona Kristina, taip pat tolimųjų reisų vairuotoja, važiuodami per Europą stebėdavo piligrimų kelio ženklus, kartais ten sustodavo.
Pernai V. Poška su žmona keliavo Šv. Jokūbo keliu Lietuvoje apie 170 km, bet kelionę teko nutraukti, nes susirgo Kristinos mama. Tada Vytautas vienas iki Seinų nužingsniavo kelis šimtus kilometrų. „Buvau girdėjęs, kad į Santjago de Kompostelą žmonės pėsti keliauja. Prie Lazdijų kelio ženklas rodo, kad iki šio miesto – 5 tūkst. km. Man šovė mintis į tą pusę važiuoti dviračiu, bet supratau, kad bus sunku sugrįžti. Pagalvojau, jog galėčiau vilkiku nuvažiuoti į Ispaniją ir iš ten dviračiu parminti namo“, – atskleidė V. Poška.
Neįkainojama svajonė
Gavęs nemokamų atostogų, gegužės 10 d. jis pasiėmė dviratį ir sėdo į tolimųjų reisų vilkiko vairuotojo kabiną. Per tris dienas su kolega pasiekė Ispaniją ir leidosi Šv. Jokūbo keliu. „Pagrindinis piligrimų kelias – nuo Prancūzijos iki Santjago, o aš myniau priešinga kryptimi, – kalbėjo judrėniškis. – Abejoju, ar iš Lietuvos būčiau numynęs iki Santjago. Kasdien numindamas apie 90–100 km, aš vis artėjau prie namų – psichologiškai lengviau. Bet vis tiek buvo apėmusi silpnumo akimirka – norėjau išsiųsti dviratį paštu, sėsti į traukinį ir grįžti. Visgi persigalvojau.“
V. Poška dviračiu į Judrėnus parmynė per 52 dienas. Spidometras užfiksavo 5 036 km. Senas „Pegasus“, kaip ir buvo garantavę dviratį kelionei paruošę klaipėdiškiai meistrai, atlaikė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų kelionę, tik padanga pradilo – už 86 eurus teko pasikeisti Prancūzijoje.
Keliautoją prie lurdo Užvėnų kaime pasitikusios žmona ir krikšto sūnaus mama Andžela uždėjo ąžuolų lapų vainiką ir jam padovanojo sportinius marškinėlius, ant kurių nupieštas visas Vytauto kelionės maršrutas. „Nulipus nuo dviračio neklausė kojos, – šypsojosi Vytautas. – Reikėjo miklinti jas, atgauti sportinę formą, tačiau dvasiškai buvo labai gera. Per kelionę palengvėjau 10 kilogramų.“
Pasak dviratininko, kelionė Šv. Jokūbo keliu kainavusi apie 3 tūkst. eurų. Ar už tokius pinigus negalima patogiai išvykti į turistinę ar poilsinę kelionę ir komfortiškai praleisti laiką? „Tai buvo mano vyro svajonė – ištisus metus jis apie tai šnekėjo, – patikino Kristina, su ašaromis Vytautą išlydėjusi į kelionę. – Aš tais keliais buvau važiavusi į tolimuosius reisus ir žinojau, kur jis išvyksta.“
Kristina visada palaikė savo vyrą, patardavo, jo dvasią stiprino ir šioje kelionėje.

Autorės nuotr.: keliautoją V. Pošką kelionėje palaikė žmona Kristina, negailėjusi jam patarimų.

Kliūtys neišgąsdino
Vytautas įsitikinęs, kad kelionėje jį lydėjusi globojanti šv. Jokūbo dvasia. „Oras buvo palankus – karštų dienų nedaug pasitaikė, ir lietus nevargino, – džiaugėsi aistringas keliautojas. – Kelionėje sutikau daug užsieniečių turistų, piligrimų, bet jie keliavo priešinga kryptimi nei aš. Ispanijoje užėjus į kavinę ir pasakius, kad keliauju Šv. Jokūbo keliu, ispanai palaimino, pasiuntę oro bučinį. Pastebėjau, kad dauguma keliautojų važiavo pavariniais, o ne elektriniais dviračiais. Mačiau ir minančius dvigubą dviratį, o vienas keliavo su šunimi, pasodintu dėžėje ant dviračio.“
V. Poška kasdien numindavo vidutiniškai 90–100 kilometrų – tik tris dienas buvo sustojęs poilsiui. Vieną parą praleido prie Atlanto vandenyno. Riedėti dviratininkui teko ir pagrindiniais keliais, ir dviratininkų takais, ir lauko keliukais. Ir ne tik riedėti į pakalnę, bet ir minti į kalnus. „Tai buvo sudėtingiausia, – prisipažino pašnekovas. – Ispanijoje per kalnus buvo uždaryta kelio atkarpa – 1 200 m, nes buvo prikritusių akmenų. Nenorėjau apvažiuoti – tiesiai stūmiausi dviratį akmenuotu keliu, girdėjau kažkur krintant akmenis. Beveik bėgte perbėgau tą ruožą – adrenalino netrūko.“
Prancūzijoje rado dėl remonto uždarytą tiltą, bet Vytautas ir ten prasistūmė dviratį. Pasak V. Poškos, gera buvo minti Šveicarijos ir Prancūzijos keliais – pagrindiniuose keliuose visur paliktos juostos dviratininkams. Ir vairuotojai gražiai elgiasi – gerbia dviratininkus, jiems nesignalizuoja.
Planuoja kelionę į Skandinaviją
„Prancūzijos pasienyje, netoli Šveicarijos, į kalną teko stumtis 3 km – eismas intensyvus, bet lengvųjų automobilių vairuotojai nelenkė, lėtai važiavo iš paskos, – dalijosi įspūdžiais pašnekovas. – Nuo Ženevos iki Ciuricho riedėjau pagrindiniu keliu. Teko ir tamsiu tuneliu važiuoti, gerai, kad žemyn, ne į kalną.“
Vokietijoje dviračių takai įrengti šalia pagrindinio kelio.
Nuriedėjęs apie 80 km, Vytautas dairydavosi vietos nakvynei. Piligrimams yra įrengtų namelių, bet judrėniškis mažai naudojosi. Dažniausiai pasistatydavo palapinę saugesnėje vietoje, atokiau nuo kelio, už krūmų. Vieną naktį apsinakvojęs Prancūzijoje, išgirdo netoli palapinės kažką kriuksint. Išlindęs pamatė pievoje besiganančias stirnaites. O Lenkijoje miškelyje pamatęs medžiotojų bokštelį, po juo pasistatė palapinę ir tikėjosi ramiai praleisti naktį. Bet netrukus čia atėjo keturi medžiotojai aiškintis, ar tai ne konkurentas. Sužinoję lenkai, kad tai piligrimas iš Lietuvos, kartu nusifotografavo. Kartą susitiko keliaujančius tris prancūzus, du vokiečius ir kartu įsikūrė kempinge.
Kelionę pradėjęs Ispanijoje, V. Poška riedėjo Portugalijos, Prancūzijos, Šveicarijos, Čekijos, Vokietijos, Lenkijos ir Lietuvos keliais, kol pasiekė Judrėnus. Išbandęs savo jėgas, jis kitais metais planuoja dviračiu minti į Norvegiją. Kita Vytauto svajonė – dviračiu nuvažiuoti į Italiją.

Šv. Jokūbo kelias (isp. Camino de Santiago) – katalikų piligriminis kelias į Santjago Kompostelos katedrą Ispanijoje, kur, manoma, palaidotas apaštalas Jokūbas. Šis kelias žinomas nuo viduramžių, jam daugiau nei tūkstantis metų. Jis nėra apibrėžtas, juo laikomas visas piligriminis maršrutas į Šv. Jokūbo katedrą. Tradicinis maršrutas iš Prancūzijos į Santjagą eina „prancūzų keliu“ (Camino Frances) nuo Pirėnų kalnų per Pamploną ir Leoną. 1993 m. Šv. Jokūbo kelias įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašą.

2016 m. Lietuva įsijungė į Europos Šv. Jokūbo kelių tinklą. Jo ženklu – kriaukle pažymėta 11 bažnyčių bei kitų šventovių. Lietuvoje 4 keliai priklauso Šv. Jokūbo piligrimų kelio tinklui.
Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje − tai paženklintas kultūrinis, pažintinis, piligriminis kelias per 10 Vakarų Lietuvos savivaldybių, t. y. Klaipėdos r., Klaipėdos m., Palangos m., Kretingos r., Plungės r., Telšių r., Šilutės r., Šilalės r., Tauragės r. ir Jurbarko r. Maršrutas sukurtas bendradarbiaujant su savivaldybių, per kurias eina kelias, turizmo informacijos centrais, vietos bei tikinčiųjų bendruomenėmis, seniūnijų ir regioninių parkų darbuotojais. Kelias paženklintas pateikus paraišką „Šv. Jokūbo kelias Vakarų Lietuvoje“ Lietuvos kultūros tarybai.
Visas maršrutas driekiasi apie 460 km. Jį sudaro 19 skirtingo ilgio atkarpų.

Virginija LAPIENĖ