Iš Norvegijos į Lietuvą grįžusi veiviržėniškių šeima:„Svetimam krašte pranašu nebūsi“

2024 metai tapo istoriniai – pirmą kartą į mūsų šalį grįžo dukart daugiau lietuvių, nei iš jos išvyko. Daugiausia grįžusiųjų – iš Jungtinės Karalystės, Vokietijos, Airijos, Nyderlandų ir Norvegijos. Prieš daugiau nei šešetą metų patogų gyvenimą Norvegijoje į Lietuvą išmainė ir Eglės bei Juozo Žemgulių šeima.
„Nepaisant gerų uždarbių ir stabilaus gyvenimo, ilgėjomės namų, artimųjų, draugų, savo kalbos. Ten jautėmės vieniši ir svetimi“, – akimirkas, paskatinusias kelti sparnus namo, prisiminė Veiviržėnuose gyvenimą kurianti pora. Į vyro gimtąjį Klaipėdos rajoną ji grįžo kupina idėjų, entuziazmo kurti savo verslą ir su didžiuliu troškimu turėti vaikelį. Šiandien išpuoselėtuose šeimos namuose jau laksto trimetis Emanuelis, pripildęs Eglės ir Juozo širdis džiaugsmo bei pilnatvės jausmo.
Kūrė gyvenimą svetur
Iš Kaišiadorių kilusi Eglė su tuomet dar tik būsimuoju vyru susipažino šiam jau įleidus šaknis Norvegijoje. Vyras dirbo gerai apmokamą darbą ir į Lietuvą nesidairė. Poros draugystei įsibėgėjus, į Norvegiją išvyko ir Eglė. „Manėme čia gyventi. Dirbome, įsigijome namus. Rodos, viskas buvo gerai, tačiau sulig kiekvienais metais vis labiau šaukė namai. Grįždavome į Lietuvą ir mėgaudavomės kiekvienu čia įkvėptu oro gurkšniu, artimų žmonių buvimu šalia, girdėdami gimtąją kalbą. Kol to neprarandi, neįvertini, kaip tai svarbu“, – prisipažino Eglė.
Moteriai antrino ir jos vyras, prabilęs apie tamsiąsias emigracijos puses. Anot jo, gerai apmokamas darbas neatperka jausmo, kai tu jautiesi svetimas. „Jei jie tau į akis šypsosi, dar nereiškia, kad tave gerbia. Nes vos nusigręžus apkalba, palydi negražiais žodžiais“, – nemaloniomis patirtimis dalijosi Juozas.
O Eglė prisiminė parduotuvėje, kurios vedėja ji buvo, dirbusią sirę. Su ja esą net nebuvo sveikinamasi, ji darbe buvusi it šešėlis. Tai matydama lietuvė stengdavosi kuo maloniau su ja bendrauti, tuo tarpu sirė kaskart nudžiugdavo, kai atėjusi į darbą išvysdavo dirbančią Eglės pamainą.
„Kai pats savo kailiu pajunti, koks požiūris į atvykėlius iš kitų šalių, kai išmokęs norvegų kalbą išgirsti, ką jie apie tave kalba manydami, jog tu nieko nesupranti, nusvyra rankos kabintis į gyvenimą svetimoje šalyje. Į antrą planą nueina ir geri uždarbiai ar palankesnės nei mūsų šalyje sąlygos kurti verslus. Trokšti vieno – būti ten, kur tavęs laukia, kur esi savas, – jautriai kalbėjo moteris, galiausiai su vyru nusprendusi kelti sparnus į Lietuvą. – Aš Norvegijoje praleidau 8 metus, Juozas – 15, tačiau gaila išvykti tikrai nebuvo. Tuo labiau, kad į Tėvynę kvietė ir didžiulis noras turėti vaikelį.“
Pasirinko Veiviržėnus
Savo vaikų šeima turėti negali, dėl to dar gyvendama Norvegijoje ėmė domėtis įvaikinimu ar globa šioje šalyje. Tačiau svajonė netruko subliūkšti, pasak Žemgulių, Norvegijoje tokia svajonė yra neįgyvendinama neturint sąskaitoje bemaž 100 tūkst. eurų. Tai buvo galutinis svertas, nulėmęs sutuoktinių apsisprendimą grįžti namo.
„Rinkomės tarp Kauno ir Klaipėdos krašto. Galiausiai nusprendėme, jog idealiausia vieta gyventi bus Klaipėdos rajonas. Mums čia atrodė puiki vieta ir kurti savo verslus. Žinoma, žavėjo ir nepaprastai graži pajūrio gamta. Kadangi vyras kilęs iš Veiviržėnų, žvilgsnį pirmiausia metėme į šį miestelį. Ir man jis patiko. Pardavėme viską Norvegijoje ir nusipirkome namą čia. Paskui buvo mintis statyti naują, tačiau, kai sužinojome, jog parduodamas ir šalia esantis mūrinis namas, šios idėjos atsisakėme. Taip ir kuriamės po truputį. Viename name, kaip matote, gyvename, o kitą palikome darbinėms veikloms“, – pasakojo Eglė.
Gyvendama svetur moteris įgijo buhalterinės apskaitos kvalifikaciją, kurią tobulino ir mokymuose Lietuvoje. Tačiau tai nėra pagrindinė Eglės veiklos sritis – veiviržėniškė yra mezgėja, kuri, siekdama plėsti savo veiklos sritis, išmoko dar ir siuvėjos amato. Darbščiosios moters darbų galima įsigyti ne tik amatininkų mugėse, bet ir jos internetinėje parduotuvėje, į kurią užsukus, gali akis paganyti po kruopščiai pasiūtus ar numegztus rūbus, skirtus ne tik moterims, bet ir vyrams bei vaikams. Eglė siuva ir kitoms parduotuvėms. Užsiima ir rūbų taisymu, tačiau, kaip pasakojo, šios paslaugos nereklamuoja – kas žino, tas ateina.

Eglės ir Juozo Žemgulių namuose netyla trimečio Emanuelio juokas. Trimetis berniukas – pagaliau išsipildžiusi šeimos svajonė turėti vaikelį.

Nemažai padėjo Savivaldybė
Juozas sukasi statybų versle, kurį norėtų plėsti, tačiau dėl darbo jėgos trūkumo tai padaryti sudėtinga. Pasak veiviržėniškio, visi nori uždirbti, tik ne dirbti. Pasigenda jis ir savo darbą išmanančių statybininkų, besidominčių naujovėmis, technologijomis. Labiau plėtoti savo veiklą svajoja ir jo sutuoktinė. Moteris vis dažniau pamąsto apie fizinę parduotuvę, kurią atidaryti norėtų turimame name, tačiau tam trukdo tam tikri pastato paskirties keitimo niuansai.
O ar neteko susidurti su sunkumais ir kuriant verslus? Juk verslininkai, ypač smulkieji, dažnai skundžiasi, jog Lietuva ne pati geriausia vieta jiems gyvuoti. „Mūsų valstybėje išties nėra lengva kurti verslą – daug nereikalingo popierizmo. Nėra ir kažkokių palengvinimų pradedančiajam, kalbant apie mokesčius. Skirtumas tarp Lietuvos ir Norvegijos šiuo klausimu – kaip diena ir naktis. Pas mus daug perteklinio biurokratizmo“, – teigė pašnekovė, tačiau kartu pasidžiaugė, jog, grįžę į Lietuvą, konkrečiai – į Klaipėdos rajoną, jie nebuvo palikti likimo valiai.
Anot Eglės, nors parvykę į gyvenimą ir verslus kabinosi savo jėgomis, nemažai pagalbos sulaukė ir iš Klaipėdos rajono savivaldybės, siūliusios įvairius mokymus, kursus, visada nurodžiusios, kur kreiptis vienu ar kitu klausimu, kvietusios į verslo forumus, kur užmegztos vertingos pažintys.
Žemgulių žodžiais, Klaipėdos rajono savivaldybėje yra tikrai daug pagalbos verslui, informacijos. Viena, ko jie pasigedo, – rajono verslo asociacijos, dėl to su bendraminčiais ėmėsi jos atkūrimo. Pavyko, tačiau patys ilgai joje neužsibuvo, nes jautėsi užgožti didžiųjų verslų. „Pas mus rajone gigantai užgožia mažuosius, tildo juos. Mes, smulkieji, tarsi pastumdėliai, negalintys turėti savo nuomonės“, – aiškino Juozas.
Pagalba grįžusiems dabar svaresnė
Tuo tarpu Eglė apgailestavo, jog tuo metu, kai jie grįžo, dar neveikė bendradarbystės centras „Spiečius“, esą tikrai būtų pasinaudojusi jo teikiama pagalba, siūlomais kontaktais ir panašiai.
Gargžduose veikiančio „Spiečiaus“ kuratorė Giedrė Butkienė tikino, jog nors dedikuotų programų, skirtų grįžusiems, bendradarbystės centras neturi, tačiau grįžusieji ir verslus kurti Lietuvoje norintys žmonės labiausiai vertina patogią darbo vietą, bendruomenę. Šiais metais, anot kuratorės, Gargžduose startuoja projektai „Verslo skrydis“, „E.comGO“ dirbtuvės, programa, skatinanti sidabrinę ekonomiką, „Startuok 50+“. Numatyti ir dirbtinio intelekto, finansų, strateginio verslo planavimo ir kitų svarbių verslui kompetencijų ugdymo renginiai.
„Noriu pabrėžti, kad kiekvieną verslą stengiamės matyti individualiai ir visi gali kreiptis dėl konsultacijos, kad parinktume tiek programas, tiek renginius, tiek paramos formas asmeniškai. Teikiamos ir verslo pradžios bei vystymo konsultacijos, nes grįžę žmonės gali nežinoti, nuo ko pradėti Lietuvoje: kokie teisiniai reikalavimai, kaip registruoti verslą, kokios galimos finansavimo galimybės. „Spiečius“ gali suteikti praktines gaires“, – kalbėjo G. Butkienė, ragindama iš emigracijos žmones nebijoti kreiptis.
Anot jos, taip pat organizuojami renginiai, bendruomeniniai susitikimai, kur galima sutikti verslo partnerių ar klientų. Bendradarbystės erdvė „Spiečius“ siūlo erdves, kuriose galima dirbti kartu su kitais verslininkais, keistis patirtimi, visiškai nemokamai naudotis kompiuterizuota darbo vieta, susitikimų kambariu.

Septintus metus Lietuvoje po emigracijos gyvenimą kuriantys Eglė ir Juozas nė akimirkai nesigailėjo palikę Norvegiją.

Gera savo namuose
Nors Žemguliai anuomet pasinaudoti tuo neturėjo galimybės ir susidūrė su tam tikrais sunkumais savo versluose, nė akimirkai nesigaili aprūpintą gyvenimą svetur išmainę į gimtąjį kraštą. Tiesa, Eglė prisipažino jau kiek pasiilgusi Norvegijos gamtos, tačiau grįžti ilgesniam laikui ten nenorėtų.
„Mums gera namuose, Tėvynėje, ten, kur mūsų širdys. Klaipėdos rajonas ir jo centras Gargždai per tą laiką, kol gyvenome svetur, labai pasikeitė – išgražėjo, pasipuošė sutvarkytomis erdvėmis, želdynais. Vasarą visur gėlynai. Norvegijoje to nėra. Ir mūsų Veiviržėnai tvarkosi. Žinoma, trūksta čia erdvių mažiesiems gyventojams, bet viskas savu laiku. Nereikia varyti Dievo į medį – visi sulauksime savo eilės“, – kalbėjo Eglė, nesuprasdama kai kurių žmonių bambėjimo dėl gyvenimo kokybės, noro viską turėti čia ir dabar.
Šeima pasidžiaugė, kad keitėsi ne tik Klaipėdos rajonas, bet ir visa Lietuva, žmonės. Jie, pasak sutuoktinių, tapo malonūs, labiau bendraujantys. Tik kovidinis laikotarpis esą kiek visus atšaldė. Tačiau Žemguliai nori tikėti, jog tai praeis.
Šeima tikisi, jog daugiau šilumos bei susivienijimo bus ir pačiuose Veiviržėnuose. Anot pašnekovų, tarp miestelio žmonių trūksta vienybės: galbūt bendruomenėje reikia daugiau jaunų žmonių, šeimų.
Norėdama kažką keisti savame krašte pora įsitraukė į politinį gyvenimą – abu dalyvavo savivaldos rinkimuose, o Eglė savo jėgas išbandė ir Seimo rinkimuose. Tiesa, nesėkmingai, tačiau rinkimų metu gautą patirtį abu vertina teigiamai.
Tiesa, nors tiek vienas, tiek kitas mato, ką būtų dar galima Klaipėdos krašte pakeisti, kad žmonėms būtų geriau gyventi, abu sutaria, jog pajūris ir būtent Klaipėdos rajonas – puiki vieta gyventi. Prie to, jų nuomone, stipriai prisideda vietos valdžia, besirūpinanti naujų darželių, mokyklų statybomis, daugiabučių atnaujinimu, infrastruktūros gerinimu pagal galimybes, puoselėjamomis viešosiomis erdvėmis.
O paklausta, kokią žinutę norėtų perduoti kitiems emigrantams, šeima atsakė, jog visi turėtų suprasti, kad svetimam krašte pranašu nebūsi. „Čia, Lietuvoje, tu būsi svarbus, kad ir koks bebūtum. Ten – ne“, – kalbėjo Eglė, prie krūtinės glausdama trimetį Emanuelį – judrų ir aktyvų berniuką, kuris šeimos namuose šurmuliuoja jau tris mėnesius. Žemguliai džiaugiasi, jog jų namai, ėmus globoti mažylį, pagaliau prisipildė vaikiško juoko, malonių rūpesčių, o širdys – pilnatvės ir neišmatuojamos laimės.

Gintarė KARMONIENĖ
Eglės ir Juozo ŽEMGULIŲ asmeninio archyvo nuotr.

Nors Eglės ir Juozo šeima grįžusi į Lietuvą kūrėsi savo jėgomis ir patys rinkosi jiems aktualią informaciją, šiandien grįžtantys, atvykstantys ar svarstantys apie grįžimą į Lietuvą diasporos atstovai gali kreiptis į nuo 2024 metų veikiantį konsultacijų centrą „Grįžtu LT“, kurį įsteigė Užsienio reikalų ministerija.
Ministras Kęstutis Budrys džiaugiasi, kad vis daugiau mūsų tautiečių renkasi savo gyvenimą kurti būtent tėvynėje. Galimybių Lietuvoje atranda ir užsienyje gimę jaunieji lietuviai. „Grįžtu LT“ sukurtas tam, kad grįžimo procesas būtų kuo sklandesnis ir į Lietuvą grįžtų kuo daugiau tautiečių.
2024 metai šiuo klausimu tapo istoriniai – pirmą kartą į Lietuvą grįžo dukart daugiau Lietuvos Respublikos piliečių, nei iš jos išvyko. Šių metų sausio mėnesio Valstybės duomenų agentūros duomenimis, pernai į Lietuvą sugrįžo 18 934, iš šalies išvyko 9 486 Lietuvos piliečiai. Tai mažiausias išvykusiųjų skaičius nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 metais.