Išbandymų metais rajono žemdirbiams svarbiausia vienybė
„Gilinamės į problemas, varginančias ūkininkus, ir stengiamės perduoti jas šalies valdžiai, kad priimtų sprendimus“, – kalbėjo LŪS Klaipėdos rajono skyriaus pirmininkas T. Balčėnas. Jis stengiasi vienyti ūkininkų bendruomenę, kad galėtų daugiau nuveikti dėl pačių gerovės.
Mažesnieji neatlaiko naštos
Paskutinis spalio dešimtadienis, o laukuose ūkininkai tebesėja, nors, pasak Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriaus pirmininko Tomo Balčėno, tai neatitinka agronominių terminų. Ir tebekulia. Kulia grikius, žirnius peržegnojo, dar mėgins sukti į pupų laukus. Niekas nesitikėjo, kad darbymetis, prasidėjęs liepos viduryje, tęsis rudeniui persiritus į antrąją pusę. Gyvulius laikantys ūkininkai irgi klampoja laukuose ruošdami silosą. „Šiuo metu kelios giedros dienos, tai žemdirbiai skuba nudirbti nebaigtus darbus. Visos Lietuvos ūkininkų problemos panašios, – patikino T. Balčėnas. – Mūsų rajone ekstremalių liūčių nebuvo, bet lijo kasdien. Drėgmės daug, ir vėl prognozuojamas lietus.“
Tai dvyliktas grūdų derlius per jo ūkininkavimo istoriją. „Išskirtinai sunkūs, varginantys šie metai. Darbo lyg ir nedaug – tik kelias dienas oras leidžia dirbti, o po to lauki, kada vėl galėsi dirbti. Nuolat suki galvą, kas bus. O įprastai sezonui prasidėjus dirbdavai, kiek galėdavai, ir baigdavai, – kalbėjo ūkininkas. – Šiemet ilgas, įtemptas, nesibaigiantis darbymetis. Ir viskas blogai: žemos grūdų supirkimo kainos, lietingi orai, dėl mėlynojo liežuvio ligos krenta mėsos supirkimo kaina. Nebespėjome laiku pasėti – užprogramuotas mažesnis derlius kitąmet.“
Pasak T. Balčėno, sunkiausia smulkesniems ūkininkams, kurie neturi savo technikos ir negalėjo nukulti, pasėti. „Mažesni ūkininkai atsisako ūkių, nes nebepakelia šios naštos. Ne tik mūsų rajone, bet ir Lietuvoje“, – atskleidė pašnekovas.
Išgelbėtų lengvatinės paskolos
Venckų kaime, Priekulės seniūnijoje, įsikūręs T. Balčėnas puoselėja grūdininkystę, o prieš metus šeima ėmėsi naujos šakos – mėsinės gyvulininkystės: žmona Rasma valdo mišrų ekologinį ūkį. Stambaus ūkio šeimininkas nuo pavasario vadovauja Ūkininkų sąjungos Klaipėdos rajono skyriui. Kodėl sutiko imtis visuomeninių pareigų? „Noriu matyti toliau už savo daržo, kažką daryti dėl kitų, – kalbėjo Tomas. – Man patinka žinoti, kas vyksta žemės ūkio politikoje, prisidėti, daryti įtaką procesui ir sulaukti rezultato. Noriu informacijos sklaidos, kad ūkininkai žinotų, suprastų, jog jie ne vieni. Reikia jungtis, kad išgirstų mūsų problemas: vieno žmogaus balsas – šauksmas tyruose.“
T. Balčėnas pasakojo, jog neseniai Kaune vyko Ūkininkų sąjungos atstovų susirinkimas, dalyvavo žemės ūkio ministras ir viceministrai. „Mes perdavėme valdžiai, kad šie metai sunkūs, dirbame nuostolingai, todėl mums reikia lengvatinių paskolų. Akcentavome, jog ne paramų prašome, o lengvatinių paskolų, – dėstė Ūkininkų sąjungos rajono skyriaus pirmininkas. – Pažadėjo priimti sprendimus, bet tai tęsis ilgai. Valdžia nesusitvarko viduje: rietenos, įžeidinėjimai. Gėda. Mes, ūkininkai, išsilavinę, kultūringi (tai įrodėme) ir norime gero dialogo su valdžia, bet ji nieko nedaro dėl mūsų. Dabar gyvename laukimu. Gruodžio pabaigoje reikės mokėti lizingą bankui, jau reikėjo atsiskaityti su partneriais, tačiau atidėjo iki lapkričio mėnesio. Jeigu mums skirtų lengvatines paskolas, galėtume atsikvėpti, o jei šių nebus – liūdna. Mums trūksta apyvartinių lėšų.“
Tikisi išgyventi sunkmetį
Klaipėdos rajono ūkininkų skyriaus sąraše – apie 100 narių, tačiau tik dalis aktyvūs. T. Balčėnas sulaukia ūkininkų klausimų apie galimybę gauti lengvatinį finansavimą, bet jie nėra LŪS nariai. „Noriu, kad kuo daugiau žmonių įsijungtų į Ūkininkų sąjungą – galėtume nuveikti didesnius darbus, pasakyti svaresnį žodį dėl žemdirbių savivaldos, – kalbėjo T. Balčėnas. – Norėčiau, kad vienytumės bendram tikslui. Klaipėdos rajone, 4 vandenų krašte, yra didesnių melioracijos problemų, nes čia suteka Lietuvos vandenys, kyla bėdų dėl melioracijos įrenginių. Mums reikia daugiausia lėšų šiuos darbus atlikti.“
Pašnekovas įsitikinęs, jog susivienijus ūkininkams būtų lengviau sprendžiamos problemos.
T. Balčėnas neslėpė, kad visuomenės požiūris žeidžia. „Mes – ne prašytojai. Paramos bet kam nedalija. Tikrinama, kaip vykdomi įsipareigojimai, o kartais dėl klaidos tenka ją grąžinti, – patikino jis ir pridūrė: – Mes neverkšlename, kad blogai gyvename, tik atskleidžiame realią tikrovę, kurioje gyvename. Mes tikimės išgyventi.“
Pasak pašnekovo, visuomenė, pamačiusi galingus šiuolaikiškus traktorius, piktinasi, nors dauguma juos pirko lizingo būdu. Betgi, anot jo, ūkininkams būtina našesnė technika, kad suvaldytų rizikas žemės ūkyje, greičiau nudirbtų darbus, pavyzdžiui, pagautų giedros laikotarpį ir nukultų javus. „Jeigu nebūčiau turėjęs vikšrinio kombaino, laukuose būtų likę 30–40 proc. javų derliaus. Kas neturėjo, tai ir nenukūlė, – dėstė T. Balčėnas. – Moderni technika – tai ne prabrangus automobilis pasimėgauti, o būtina darbo priemonė. Ūkininkai sparčiai pažengę – naudojasi naujomis technologijomis, dronais.“
Klaipėdos rajone yra ne tik grūdininkystės ir gyvulininkystės, bet ir netradicinių ūkių. „Entuziastingi jauni žmonės atranda savo nišą – augina uogas, vaisius, daržoves, egzotiškus gyvūnus, – kalbėjo pašnekovas. – Visgi kyla nerimas dėl didelių investicijų ir minimalios grąžos žemės ūkyje. Užklysta minčių, gal kitur naudingiau investuoti. Sulaiko lizingas, paskolos, įsipareigojimai.“
T. Balčėnas pastebėjo, jog emocinė, psichologinė ūkininkų būsena prastėja – pervargę, nepatenkinti. „Slegia didžiulės skolos: dirba metus ir atsiduria prie suskilusios geldos“, – nusivylęs sakė jis.
Virginija LAPIENĖ
