Tvarkos reikalavimai visiems ar tik „apačioms“?

Įprastą gyvenimo būdą kaime ūkininkaujant pakeitė „agroverslas“. Tebūnie. Tačiau turbūt nė viena verslo rūšis nėra tiek stebima iš visų pusių, įskaitant dangų, kiek yra kontroliuojamas žemės ūkis. Įsakymai, nurodymai, instrukcijos, terminai, įsipareigojimai, patikros – biurokratijos liūne skęstame kaip šių metų potvyniuose ir galo nematyti. Tik kokia viso to prasmė, ar stebėdamas visa tai jaunimas, girdėdamas iš tėvų ar senelių apie visą ūkininko gyvenimo tikrovę mieliau rinksis žemdirbio kelią – vargu. O kas jei vis daugiau ūkininkaujančiųjų dėl vis sunkėjančių gamtos ir biurokratinių išbandymų uždarys tvartų duris ar išjungs traktorius? Ar ne metas „agroversle“ rasti kitokį, nei prievaizdo ir kumečio santykį?

Kartą įsipareigojai – vykdyk, sumanęs nepasitrauksi
– Viskas lyg ir gerai, dar užpildykite atliktų darbų žurnalą, matau, neturite, pažymėkite ganiavos, šienavimo pradžią, ganiavos pabaigą ir kitus veiksmus.
– Iš kur aš tą žurnalą paimsiu? – klausia nustebęs ūkio šeimininkas.
– Geriausiai važiuokite į seniūniją, ten specialistas užpildys, ką reikia, – atsisveikindamas pataria Nacionalinės mokėjimo agentūros (NMA) kontrolierius ir skuba patikrinti kitų šiandienos reidui suplanuotų 50 sklypų su kraštovaizdžio elementais. Jis atvažiavo iš toli, iš pačios Žemaitijos sostinės ir plakasi po kelis rajonus aplinkui, nes optimizavus skyrius dabar NMA patikrų vykdyti iš Telšių jie važiuoja net į Šiaulius.
Tam, kas nieko bendro neturi su žemės ūkiu, kraštovaizdžio elementų – krūmų, pavienių medžių, miškelių, akmenynų, šaltinynų ir kitų gamtos kūrinijos lobių – priežiūra atrodo keistas dalykas ir nelabai tesisiejantis su žemės ūkio produkcijos auginimu.
Ūkininkams atrodo taip pat – pavieniai krūmai, medžiai, pelkės, akmenynai laukuose neretai trukdo dirbti vienokiai ar kitokiai technikai. Tačiau prieš keletą metų sekant žaliojo kurso gairėmis nutarta iš esmės reformuoti visą paramos ūkininkams sistemą, orientuojantis į stipresnę gamtos apsaugą ir tausojimą. Kas iš esmės yra sveikintina, nes mūsų laukai virsta stepėmis, drastiškai mažėja pievų, dėl to nyksta smulkioji fauna, mažėja augalijos, vabzdžių įvairovė.
Kita bėda, kad mažėja ir norinčių ūkininkauti, ypač auginti gyvulius, nes tai labai sunkus ir daug jėgų reikalaujantis darbas. O be gyvulių ganymo kraštovaizdžio ne tik elementai, bet ir visas vaizdas kinta ne į pačią gerąją pusę. Susigriebta, kad, norint bent kiek pristabdyti įprastų kraštovaizdžio elementų nykimą, reiktų ūkininkams pasiūlyti specialią jų išsaugojimo programą ir šiokią finansinę paskatą už tai. Paskata nedidelė, tačiau reikalavimai, kaip ir visiems aplinkosauginiams įsipareigojimams, dideli ir akylai stebimi.
Beržai grožiui ar biokurui?
Kai pagalvoji, nieko neįsipare­igojęs ūkininkas gali nuguldyti, pavyzdžiui, biokurui ruošti visą menkaverčiais krūmais apaugusią pievą. Tačiau jei sugalvotų įsipareigoti tų krūmynų nekirsti, o prižiūrėti, tada sulauktų ne vienos kontrolierių brigados ir papildomų darbų. Tarsi nuobaudos už tai, kad imasi ūkininkauti atsakingiau, „žaliau“ ir tam, kad kitų akys galėtų grožėtis įprastu Lietuvos gamtovaizdžiu.
Paruošei biokuro, kas dabar prieš šildymo sezoną labai aktualu, ir iš karto gavai pajamų be jokių kontrolierių protokolų. Apsiėmei saugoti ir tausoti – ir finansiškai, ir morališkai nukentėsi, jei gausi išmokų, tai už gamtosaugines programas jos mokamos vėliausiai, dažniausiai tik kitais metais.
Pagalvojus turėtų būti atvirkščiai, jeigu ūkininkaujantis žmogus dar apsiima papildomai laiko ir jėgų skirti kraštovaizdžio elementams, užuot nekreipęs į juos dėmesio, reiktų ne botago, o pyrago.
Nori vargo – deklaruok gamtosaugines priemones
Prieš keletą dienų kontrolierės apsilankė mūsų mažame ūkelyje, girdi, esate deklaravę gamtosauginę priemonę – šlapynių tvarkymą, tai reikia apžiūrėti, ar tikrai turite gyvulių, ar jie ne „popieriniai“, ar ganote ir dar visokių smulkių dalykų išsiaiškinti reikėjo joms.
– Va, ta karvė teturi vieną ausies įsagą, ir kita teturi vieną, – ūkyje rastų pažeidimų protokole pasižymi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos kontrolierės. Ak, šelmės tos mūsų karvės, kasėsi nuo uodų gindamosi į beržo kamieną ir pametė vieną „auskarą“. Bet pasakyk joms nesikasyti, kai uodų šiemet kaip dronų – pulkais zyzia.
Kai pagalvoji, jog po eilinio „struktūrų optimizavimo“ kontrolierėms tenka važiuoti kažkur iš Mažeikių į Plungės ir kitus rajonus esant dabartinėms aukštoms kuro kainoms, kad pažiūrėtų, ar karvė ausyse turi įsagus, neatrodo labai rimta. Na, dar tuo pačiu patikrina biologinės saugos priemones ūkelyje, kurio kaimynystėje artimiausiu puskilometriu nėra jokios sodybos, jau nekalbant apie gyvulius.
Dabar pradėjus plisti įvairioms užkrečiamosioms galvijų, avių ir ožkų ligoms, nuo šio pavasario biosaugos reikalavimai sugriežtinti ir gyvulių ūkių savininkams. Šiemet ir jiems, panašiai kaip kiaulių augintojams, įvestos naujos prievolės. Prie tvarto durų privalo būti dezinfekciniai kilimėliai, vis sudrėkinami specialiu dezinfekciniu skysčiu, prie įėjimo į tvartą turi būti rankų dezinfekavimui skirti konteineriai, privalu vesti vizitų tvartuose, gydymo, naudotų vaistų žurnalus ir dar daug visokių „privaloma“.
O, šuniukas, ir paklausia kontrolierė, ar „čipuotas“? Ne, sakome, kam jam nuošaliame vienkiemyje tas „čipas“, jei artimiausia galimybė jį nuskaityti – specialų skaitytuvą turbūt teturėtų tik veterinaras rajono centre.
– Bet paskiepytas visais reikalingais skiepais, ir pasą su skiepų įrodymu turi, – ginamės nuo kito galimo pažeidimo gamtosauginei priemonei, kuri apima šlapynių tvarkymą ganant gyvulius, ir rodome šuns skiepų pasą.
– Turi būti pirma „sučipuotas“, o tik paskui paskiepytas, paaiškina mums. Vadinasi, šuo neskiepytas.
Ilgai rašė lapų lapus protokolų, kurių mums visai nereikia, jie neprisideda nei prie laukų derlingumo, nei gyvulių ganymo, tačiau tokia yra tvarka, ir ataskaitose turi būti sudėti visi taškeliai ir net kableliai. Ir pačias kontrolieres kontroliuoja kiti.
O jeigu viską būtume skaičiavę vien ekonominiais vienetais?..
Žvelgiame mes į Žvelsos užliejamas lankas, kurios šiemet keletą kartų tyvuliavo ežerais. Matau, kaip mano devintoje dešimtyje esančio tėtės nuotaika liko kaip šiemetinis saulės nematęs dangus. Jis, senas miškininkas, tiek metų su meile tvarkė ir prižiūrėjo savo žemę, saugojo ją be jokio atlygio. Ne kartą lankėsi ne vienas biologas ir neatsidžiaugė retais, kitur vargiai berandamais augalais, natūraliomis, niekad neartomis gausiai žydinčiomis pievomis.
Įkalbėtas vienos gamtos apsauga besirūpinančios organizacijos, deklaruodamas pasėlius, pridėjo ir hektarą šlapynių, nors jų mūsų plotuose daugybė, bei pažymėjo kraštovaizdžio elementų. Pasirodo, gamtosauginių priemonių rinktis, norėdamas gyventi bent kiek ramiau, negali.
Išleidę dar vieną ūkelio tik­rintoją, sugrįžome atsigerti arbatos.
„Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos pareigūnai antradienį atlieka kratas Nacionalinėje mokėjimo agentūroje. Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos ir Europos prokuratūros tyrimo veiksmai agentūroje susiję su įtariamu piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi, siekiant suteikti neteisėtų pranašumų Europos Sąjungos projektuose dalyvaujantiems asmenims“, – skambėjo tądien per Lietuvos radijo žinias.
Daiva SRĖBALIŪTĖ
Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.