Jauni mokytojai: realus ar nepasiekiamas profesijos prestižas?
Šiais laikais, kai daugelis labiau rūpinasi geresniu darbo užmokesčiu, o ne savo polinkiu tam tikram darbui, labai svarbu gvildenti ir mokytojo profesijos temą. Vieni studijas aukštosiose įstaigose renkasi pagal stipendijas, o kiti žūtbūt siekia savo tikslo bet kokia kaina. Tad su „Bangos“ skaitytojais pašnekovės dalijasi savo patirtimis, užklupusiais sunkumais ir džiaugsmais.
Svarbiausia ‒ pašaukimas
Ketvirtojo kurso lietuvių filologijos studentė Toma Tamošauskaitė, studijuojanti Vilniaus universitete, šių metų pradžioje apsigynė gretutinių pedagogikos studijų baigiamąjį darbą. Dabar laukia pagrindinių studijų diplomo gynimas, o iki tol mergina sėkmingai dirba Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijoje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. „Kai dar mokiausi mokykloje, sulaukdavau daug komentarų iš tėvų, klasės draugų, kad turėčiau būti lietuvių kalbos mokytoja. Šių pasisakymų nepriėmiau rimtai, nors lietuvių kalbos ir literatūros pamokos visada buvo mėgstamiausios, o knygų skaitymas – tikras malonumas“, ‒ prisimena Toma. Ji buvo tvirtai apsisprendusi ateitį sieti su medicina, kol sužinojo baigiamųjų egzaminų rezultatus ‒ biologijos egzaminą, kuris buvo svarbiausias stojant į mediciną, išlaikė vidutiniškai, o lietuvių – be kelių procentų šimtuku! Tuomet mergina ir suprato, kad čia likimo duotas ženklas sukti humanitarės keliu. Paklausta, kokie buvo šio darbo lūkesčiai ir ar jie sutampa su realybe, jaunoji mokytoja atsakė, jog prieš pradėdama dirbti ji atliko pedagogikos studijų praktiką „Vaivorykštėje“, kurios metu su mokytojo darbo ypatumais ją supažindino lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Rasa Rusteikienė. Mergina džiaugėsi, kad jos mentorė niekada nebandė meluoti, jog mokytojo darbas yra lengvas, įveikiamas be didelių pastangų, tad su tokiais lūkesčiais Toma ir pradėjo savo mokytojos kelią – lengva nebus. „Nepaisant to, nerasčiau žodžių nupasakoti jausmui, kurį suteikia mokinių įsitraukimas į pamokos veiklas, daroma pažanga. Tuomet suprantu, kad sunkus darbas anksčiau ar vėliau atsiperka su kaupu“, ‒ teigia studentė. Anot Tomos, šiame darbe svarbiausia yra supratingumas ir komunikacija. Savo pamokose ji laikosi nuostatos, kad gautą įvertinimą visada galima taisytis ir akcentuoja, kad įvertinimas yra ne tik dalykinės žinios, bet ir mokinio emocinė būsena, asmeninės problemos. „Svarbu, kad mokinys yra motyvuotas siekti pažangos“, ‒ sako mergina. Apie vyresnių kolegų komentarus pašnekovė atsiliepia teigiamai ir sako, jog kritikos nesulaukia. Dažnai girdi tokius pasakymus: „maniau, kad tu mokinė“, „vaikai, o kur jūsų mokytoja?“ ir pan., bet juos priima kaip komplimentus. Paklausta, ko reikalauja mokytojo profesija, studentė atkreipė dėmesį, kad svarbiausias reikalavimas ‒ visapusiškas atsidavimas ir žinojimas, kad visas įdėtas darbas planuojant pamokas, jas vedant, reflektuojant patirtas nesėkmes, nėra bereikšmis dalykas. Pasak jos, mokytojo darbe viskas turi reikšmę – kiekvienas ištartas žodis turi tam tikrą svorį, o bendravimas su mokiniais yra tarsi atgaiva, kai asmeniniame gyvenime vyksta sumaištis. Apie tai, ko reikėtų imtis, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos siūlymas mokytojo profesiją padaryti prestižinę iki 2025 metų taptų realybe, pašnekovė buvo vienos nuomonės: „Valstybė šiuo metu daro daug, kad pritrauktų jaunus mokytojus – skiria tikslines išmokas, finansuoja studijas, suteikia pajamų įsikūrimui. Bet ar viskas yra matuojama pinigais? Svarbiausia mokytojui jausti pašaukimą, neapsakomą norą būti ir tobulėti švietimo srityje.“
Motyvacija ‒ didesni atlyginimai
Pernai lietuvių filologijos ir gretutines pedagogikos studijas Klaipėdos universitete baigusi Erika Bladykaitė šiuo metu dirba lietuvių kalbos mokytoja Gargždų „Minijos“ progimnazijoje. Apie mokytojavimą pašnekovė iš karto nesvajojo. Baigusi 12 klasių ji įstojo į vertimo studijas Vilniaus universitete, bet jau pirmaisiais metais pajuto, kad tai ne jos kelias ir šiuos mokslus nutraukė. Kitąmet mergina bandė iš naujo, tik jau Klaipėdos universitete, pasirinkusi lietuvių filologijos kryptį. „Studijų metu buvo minčių, kad tai ne man, kad galėjau pasirinkti paklausesnes studijas su platesnėmis galimybėmis, bet viskas baigėsi gerai ir mokslus pabaigiau sėkmingai“, ‒ pasakoja Erika. Prieš pradėdama dirbti mergina tikėjosi, kad rašys vien dešimtukus ir mokiniai visada elgsis gražiai, tačiau kiek vėliau suvokė, jog vienam vaikui visos disciplinos sekasi puikiai, kitam sunkiau, dar kitas visai neturi jokios motyvacijos mokytis. „O tas pasakymas, kad mokytojai dirba iki pietų, o po to turi laisvo laiko sau, buvo išsyk paneigtas, nes taip nėra… Gal dar nepripratau ir nespėjau išmokti tinkamai susidėlioti darbų, bet toks jausmas, kad dirbu kiaurą parą! Sunku nuo darbo reikalų atsiriboti ir grįžus namo“, ‒ teigia pašnekovė. Paklausta, ar darbe sulaukia kokių nors šiurkščių pamokymų, komentarų iš vyresnių kolegų, Erika atsakė, kad, priešingai, dauguma mokytojų nuoširdžiai džiaugiasi, matydami jauną žmogų, ir motyvuoja gražiais žodžiais. Kitos mokytojos vis nuramina ir primena, kad viskas išmokstama su laiku, per patirtį, o ir pirmieji metai mokykloje – patys sunkiausi. Ji prisiminė ir mokslo metų pradžią, kai mokytojai vis prieidavo susipažinti, pakalbinti: „Neretai sulaukdavau pastebėjimų: „Ką tu čia, vaikeli, veiki? Bėk iš tos mokyklos“, tačiau šie žodžiai manęs neigiamai nepaveikė, kaip tik buvo įdomu paklausinėti, kodėl mokytojos taip galvoja, kokias problemas mato mokykloje.“ Pasak jaunosios pedagogės, mokytojo profesija reikalauja daug atsakingumo, kantrybės ir atsidavimo savo darbui. Taip pat gerų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių, kadangi tenka bendrauti su įvairiausio amžiaus žmonėmis – nuo vaikų, paauglių iki vyresnių kolegų, mokinių tėvų. „Ne paslaptis, kad šis darbas taip pat labai emociškai varginantis, sunku neparsinešti „mokyklos gyvenimo“ namo. Tad vis dar mokausi nuo to atsiriboti“, ‒ sako Erika. Paklausta, ko reikėtų imtis, kad Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos idėja mokytojo profesiją padaryti prestižinę išsipildytų, pašnekovė atsakė, jog jaunus žmones ateiti į mokyklas motyvuotų didesni atlyginimai ir gerinamos jų darbo vietos, pavyzdžiui, klases derėtų papildyti išmaniosiomis lentomis, planšetėmis ir pan.
Siūlo ilginti pedagogų ruošimą
Apsigynusi psichologijos studijų bakalaurą Brigita Griškutė, norėdama būti saugi ir garantuota, kad ateityje turės užtikrintą darbo vietą, nusprendė imtis dar vienų ‒ lietuvių filologijos studijų Klaipėdos universitete. Be viso to ji dar ir dirba Klaipėdos licėjuje lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, o Mažajame Klaipėdos licėjuje ‒ psichologe. Paklausta, ar apie mokytojavimą ji svajojo visą laiką, pašnekovė atsakė, kad būti mokytoja troško nuo 11 metų, tačiau šis troškimas tai tęsėsi, tai nutrūkdavo, kol galiausiai grįžo visam laikui: „Kitų profesinių svarstymų buvo labai daug: nuo chirurgės, akušerės-ginekologės darbo iki profesionalios šokėjos ar aktorės karjeros.“ Mergina šį darbą visą vaikystę matė iš labai arti, kadangi jos mama taip pat mokytoja, bet visgi neišvengė to, kad išsikelti lūkesčiai ir realybė neprasilenktų. „Prieš pradėdama ir pradėjusi dirbti šį darbą maniau, kad pamoka vyksta taip, kaip ją ir suplanuoji. Deja, po tokių pamąstymų teko stipriai nusivilti, nes tą planą kiekvieną kartą vis kas nors skirtingai koreguoja“, ‒ pasakoja Brigita. Vis dėlto ji džiaugiasi, kad prireikus iš savo kolegų sulaukia draugiškų patarimų, pamokymų, paguodžiančių žodžių, o ne neigiamų komentarų, kurie viską dar labiau apsunkintų. Jaunoji mokytoja prisimena, kad pati būdama moksleivė stebėdavo savo mokytojus ir svarstydavo, ką darytų ir kalbėtų kitaip, bet dabar, kai ji pati šiame vaidmenyje, neprisimena nė vieno savo ankstesnio pareiškimo: „Žinau tik tai, kad mokydama ir būdama šalia vaikų tą pačią situaciją apeinu iš visų kampų ir po kelis kartus, kad kuri nors maža ar jauna širdis neliktų užgauta.“ Anot pašnekovės, mokytojo profesija reikalauja atidumo kiekvienam jaunam žmogui, rūpesčio ir, svarbiausia, laiko. Anksčiau ji galvojo, kad skirti to laiko visai nesunku ‒ atsitrauki nuo kompiuterio ekrano, sąsiuvinių ir kalbiesi, bet laikui bėgant atėjo suvokimas, kad rutina, kasdienybė įtraukia: „Skubi pasiruošti pamokoms, susitvarkyti kybančius ore darbus ir pajauti, kad vos nepraleidai tave kalbinančių akių. Tada sulėtini tempą ir klausai.“ Brigitos teigimu, svarbu suvokti, kad mokytojas nėra vien tik tarpininkas, kuris perteikia savo dėstomą dalyką taip, kad jį būtų lengviau suprasti. Anot jos, mokytojavimas apima vaiko tikrujų gabumų pastebėjimą, net kai jam akademiškai ir ne itin gerai sekasi, vaiko išklausymą, gebėjimą suprasti, kodėl jis šiandien nesiklauso, negirdi, o gal net negali to daryti. „Taigi, norint, kad mokytojo profesija taptų prestižinė, ruošiant pedagogus būtų naudinga daugiau dėmesio skirti pedagoginio ruošimo ilginimui, o ne tik susitelkti į tam tikro dalyko aukšto lygio specialisto paruošimą“, ‒ teigia pašnekovė.
Egidija JOKUBAUSKAITĖ
Asm. albumo nuotr.
