Jaunųjų ūkininkų kasdienybę paįvairina miniatiūriniai asilai
Atvykusieji į Aisėnų kaimą Veiviržėnų seniūnijoje pirkti vištaičių, nustemba aptvare šalia paukštidės išvydę miniatiūrinius asilus. Tai mišraus ūkio savininkų Gintarės ir Martyno Laukių, besiverčiančių grūdininkyste ir paukštininkyste, pomėgis. Jaunųjų ūkininkų dėmesio užtenka visiems jų augintiniams.
Grįžus iš emigracijos – tėčio pėdomis
Ruigiuose įsikūrusių ūkininkų Riaukų dukra Gintarė Norvegijoje praleido 6 metus ir nežinia, kiek ten būtų buvusi, jei nesutikusi Martyno. „Susipažinome, kai jis jau buvo Lietuvoje, ir man pasiūlė grįžti“, – atskleidė G. Laukienė. M. Laukys Norvegijoje uždarbiavo 12 metų, pradėjęs nuo darbo pas ūkininkus, vėliau – statybose. Nusibodo jam svetimoje šalyje – ilgėjosi savo gimtojo krašto Skuodo rajone. Vyro nesulaikė net geras uždarbis. „Juk ten esi užsienietis“, – trumpai įvardijo apsisprendimo priežastį.
Iš pradžių Gintarė su vyru pagelbėjo grūdininkystę puoselėjančiam tėčiui Vaidui, bet subrendo mintis patiems įkurti ūkį ir savarankiškai ūkininkauti. Ambicingi jauni žmonės norėjo būti patys sau viršininkai. Taigi prieš trejetą metų Klaipėdos rajone atsirado dar vienas jaunųjų ūkininkų ūkis, kurio valdos – 130 ha. Gintarė neslėpė – sulaukė tėčio pagalbos ir palaikymo. Ankstesniais metais V. Riauka tradiciniame ūkininkų konkurse buvo pripažintas laureatu.
Jaunieji ūkininkai iš pradžių irgi pasirinko augalininkystę. Iki šiol augina žieminius rapsus, kviečius, miežius, ankštines kultūras. Šiemet teko nusivilti itin šaltu pavasariu. „Apšalo rapsai – padarė nuostolių, bet dar matysime, kokie orai bus, kaip derlių galėsime nukulti“, – kalbėjo ūkininkas Martynas. Iš tiesų, juk sakoma, kad viščiukus skaičiuoja rudenį. Ši patarlė jauniesiems ūkininkams tampa realybe: skaičiuos savo užaugintus plunksnuočius – dedekles vištaites.
Viščiukus skaičiuos rudenį
Prieš metus Laukiai pamatė skelbimą apie Aisėnų kaime parduodamą paukštidę ir nusprendė ją pirkti. „Nebuvau prie vištos prisilietusi“, – prisipažino Gintarė. „Aš buvau dirbęs užsienyje paukščių fermoje – buvau susipažinęs su šiuo darbu, bet kokia atsakomybė pačiam savarankiškai juos auginti“, – pastebėjo Martynas. Naujos veiklos ėmęsi ūkininkai suprato, kiek žinių reikia, norint užauginti tūkstančius gražių vištaičių. Abu lankė kursus ir mokėsi. Praėjusį rudenį nusipirko 15 tūkst. vienadienių viščiukų – čekų dominančių dedeklių ir sėkmingai užaugino. „Mes laimingi, kad mums be patirties (turėjome tik žinių) pasisekė“, – džiaugėsi Gintarė. Ji pridūrė, kad iš patirtų klaidų dabar mokosi. Palanki buvo šilta žiema. Paukštininkystės versle dėkinga ir ši vėsi vasara.
Pavasarį pardavę paskutines vištaites, ūkininkai turėjo 5 dienas poilsio – vėl atkeliavo vienadieniai viščiukai. Ūkininkai neslėpė, kad ,augindami tik grūdines kultūras, buvo laisvesni. Šį sezoną jie pirko tik 6 tūkst. viščiukų, nes nežinojo, kokia bus vasara, kaip pavyks reguliuoti mikroklimatą paukštidėje. Dabar jau parduoda paaugintas, 3 mėnesių vištaites, kainuojančias po 11 eurų. Šį sezoną – 50 centų brangiau. „Galima užauginti ir pigiau, bet mes laikomės visų teorinių reikalavimų – auginame pagal vadovėlį, – dėstė Martynas. – Sąžiningai, rūpestingai prižiūrime savo paukščius, kartais net muziką įjungiame. Labai rūpinamės biologine sauga, nes persekioja paukščių gripo šmėkla.“
Ketina perdirbti produkciją
Pasak ūkininkų Laukių, šiemet dėl krizės Europoje pabrangę vienadieniai viščiukai. Daugiausia išlaidų paukščių ūkyje – už šildymą: mažyliams viščiukams turi būti 35 C šilumos.
Ūkininkai savo užaugintas vištaites veža parduoti į Švėkšnos turgų, Pagėgius, Skuodą, Rietavą, pirkėjai atvažiuoja ir į namus. „Žmonės perka – nuo 2 iki 20, nori auginti net miestiečiai – visi labai vertina naminius kiaušinius“, – pastebėjo Gintarė. „Gyventojai nori sodyboje ir puošmeną turėti, – pridūrė Martynas. – Mūsų vištos net 20 spalvų, yra kuoduotų, pentinuotų, dedančių kiaušinius spalvotais lukštais.“
Gintarei keista, jog kaimo žmonės įsitikinę, kad vištos pradeda dėti kiaušinius tik sulaukusios pusmečio, todėl baiminasi pirkti jaunesnes, kad dar ilgai teks laukti kiaušinių. „Betgi jau pasikeitusios vištų veislės – gerai užaugintos pradeda dėti puspenkto mėnesio ir net anksčiau“, – patikino jaunoji ūkininkė. Ji džiaugėsi, kad anksčiau įsigijusieji vėl sugrįžta pirkti. „Mes labai patenkinti, kad sekasi auginti, kad žmonės grįžta pas mus, – šypsojosi ūkininkai, sukūrę šeimos ūkį. – Bendraujame su pirkėjais – mums įdomu pasiklausyti jų patirties, o mes su jais dalijamės savo žiniomis.“
Buvusiems emigrantams patinka ūkininkauti gimtojoje žemėje, nors dirba neskaičiuodami darbo valandų.
Pašarą vištaitėms perka, bet planuoja patys juos gaminti iš savo užaugintų grūdų padedant pašarų technologui. Ūkininkai ketina teikti paraišką gauti europinę paramą ūkiui modernizuoti, kad galėtų pasiruošti perdirbti savo produkciją.
Sužavėjo žmogaus ir gyvūno draugystė
Aptvare prie paukštidės pasitinka mažus arkliukus primenantys gyvūnai. Tai Viduržemio jūros miniatiūriniai asilai, draugiški, nepasipūtę, nors kilmingi – turi tai patvirtinančius dokumentus. Porą metų ūkininkai džiaugiasi šių bendryste, sudarydami „karališkas“ sąlygas.
Pasak Gintarės, Lietuvoje asilų yra, tačiau šios veislės kilmingų – tik Laukių ūkyje puikuojasi. Ji prisipažino, jog susigundė įsigyti egzotiškų gyvūnų pažiūrėję vieną filmą: labai sužavėjo žmogaus ir asilo draugystė. „Norėjome nedidelio, jaukaus asilo ir pradėjome ieškoti, bet Lietuvoje nebuvo – parsigabenome porelę iš Olandijos – Niką ir Beną“, – dėstė ūkininkė, neatskleidusi, kiek kainavo asilai. Prieš metus Bena atsivedė asiliuką, o prieš mėnesį – antrą. Taigi kieme vaikštinėja ketvertukas, kompaniją papildo šuo Tobis, besiglaustantis prie asilų. Asilai ne kvailiai, tik užsispyrę, atsargūs, reikalaujantys dėmesio, švelnaus elgesio. Gintarė neslėpė, kad sulaukianti daug klausimų apie savo neįprastus augintinius: kodėl juos laiko, ką darys, kai banda padidės iki dešimties. „Žmonės teiraujasi, ar nevešime jų demonstruoti į šventinius renginius. Ne, mes laikome asilus savo malonumui – tai nebus verslas. Tai tokie patys mūsų augintiniai, kaip katinas ir šuo“, – patikino Gintarė. Asilai iš balso pažįsta šeimininkus, reaguoja kviečiami vardais.
Anot pašnekovės, kiekvienas gali įsigyti šių gyvūnų, bet turi pagalvoti, ar verta, nes asilas gyvena vidutiniškai 25 metus, o gerai prižiūrimas gali ir 45 metų sulaukti. „Nepatariu dėl užgaidos pirkti asilą“, – sakė ūkininkė. Ji pastebėjo, jog šie iš Afrikos dykumų kilę gyvūnai nereiklūs pašarui – užtenka šiaudų ir šieno. Jie mėgsta duoną, grūdus, bet negalima jų peršerti. Užsukusieji į Laukių ūkį Aisėnų kaime gali ne tik nusipirkti vištaičių, bet ir pasigrožėti egzotiškais asilais.
Virginija LAPIENĖ
