Kaip jai pavyksta

Humoreska

Petras Užkaboris savo garaže įkūrė laisvosios rinkos instituto padalinį, kur laisvai rinkosi mėgėjai pagerti. Sugužėję vidun jie susėsdavo pagal griežtai nustatytą tvarką. Pirmas būdavo Petras, šalia jo Antanas, po šio sekdavo Vytautas, po to vėl Petras, kadangi sėdėdavo jie ratu. Keletą kartų dėl įvairovės bandė pakeisti tą sistemą, bet vis nesėkmingai, kol galų gale Petras kažkur užskaitė, kad už apskrito stalo susėsti kitaip – misija neįmanoma. Valandų valandas jie ryškindavosi, kas toks sugriovė kolūkius ir kodėl jis vis dar laisvėje. Kartą jiems, jau stipriai apgirtusiems besiaiškinant, kodėl jų prie stalo akivaizdžiai daugėja, nors durys užrakintos, kažkas lauke sukrebždėjo.

– Vytautai, pažiūrėk, kas čia vėl atėjo, – paliepė Petras.

– Pavasaris, – atraportavo tas, duris pravėręs. – Kas galėjo pagalvoti.

– Susiliekime su gamta, – pasiūlė Antanas, ir visi nuėjo į šalia garažų augusį miškelį. Aplinkui toks grožis, kad sunku apsakyti. Sukrito jie ant žolės ir svarstė – gerti ar gėrėtis pavasariu. Užkukavo gegutė, vyrai sukluso. Ta pasitaikė kažkokia aptingusi, šiaip ne taip išstenėjo kukū ir nutilo.

– Ar čia ant mūsų trijų? – išsigando Antanas.

– Nedaug mums beliko, – atsiduso Petras.

– Tu teisus, – pritarė Vytautas, – tik trys valandos.

– Kaip tu apskaičiavai? Ar pagal žvaigždes?

– Pagal Verygą. Jau penkta valanda, o parduoda tik iki aštuntos vakaro. Manyčiau, kad, susiklosčius tokiai situacijai, protingiausia būtų gerti ir gėrėtis.

Beliko nuspręsti, kuriam traukti parduotuvėn. Kad nepultų į ginčus, nutarė mesti eurą. Metė Vytautas, bet labai jau nevykusiai, kažkur į krūmus. Antanas parpuolė ant kelių ir nuropojo ieškoti. Kai jis kartu su euru išlindo iš karklyno, partnerių knarkimas permušė paukštelių chorą.

„Atsipūsiu ir aš“, – nutarė Antanas ir prisėdo ant kelmelio. Vytautui Kelmeliui tai nepatiko ir jis pradėjo piktžodžiauti:

– Kolega, kodėl tu sėdi ant manęs, kas aš tau?

– Arklys, – nedvejodamas atsakė Antanas. – Nuolat gi skundiesi, kad žmona ant tavęs jau dvidešimt metų joja.

Kad supyko Kelmelis arkliu, o ne ristūnu pavadintas. Pradėjo putotis, draskytis, stojosi ant užpakalinių. Antanas tokio rodeo nesitikėjo, bandė stvertis už karčių, kabinosi už kaklo, bet visos pastangos išsilaikyti buvo bergždžios. Po keliolikos sekundžių drėbėsi žemyn. Guli jis ir svarsto: „Kaip ta Vytauto žmonelė, tokia iš pažiūros gležnutė, ant jo tiek metų išsilaiko?“

Algimantas VAŠKYS

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *