Kam įteiktume savo „Michelin žvaigždę“?

Sako, esame pavyduoliai, nemokame tinkamai pasidžiaugti nei savo, nei kito sėkme. Savo dėl to, kad vis dar tikime prietarais (spjaudomės per kairį petį, gainiojam juodus katinus), o kito, kad „kuo jis čia kitoks, kaip jam taip pasisekė“. Kapstomės iki gelmių, kad tik kokį kompromituojantį dalykėlį surastume, kad tą džiaugsmą ar euforiją prigesintume ir sėkmingąjį atitemptume iki bėdžių minios. Didžiulis atotrūkis visuomenėje paryškino žmonių bruožus, kuriuos šiaip jau reikėtų tramdyti ir visais būdais slopinti. Ypač piktas – nevalgęs žmogus.
Štai Vilniuje neseniai praūžė šventė. Būriai džiūgautojų susirinko švęsti „Michelin žvaigždučių“ apdalijimą Lietuvos restoranams. Kas tas Michelin? Kodėl čia toks sujudimas? Remiantis „Vikipedija“, dar 1900 m. du broliai Mišelinai (Michelin) iš Prancūzijos, labiau žinomi automobilininkams, išleido vairuotojams skirtą vadovą, kuriame buvo aprašyta, kur keisti padangas, įsipilti degalų, rasti mechaniką ar skaniai pavalgyti. Susidomėjimas tokiu rašytiniu gidu buvo didelis. Vėliau padaryta keletas pakeitimų ir imta vertinti maitinimo įstaigas, suteikiant joms nuo vienos iki trijų žvaigždučių. Tai paplito po visą pasaulį, o išaugus turizmui tapo itin svarbu. Anonimiška inspektorių komanda lanko ir vertina įvairių valstybių restoranus. Šių darbuotojai nežino, kada ir kas tai darys, todėl jokios įtakos niekas negali turėti. Taigi „Michelin žvaigždė“ suteikiama toms maitinimo įstaigoms, kurios siūlo kokybišką, skaniai paruoštą, išskirtinį maistą. Žvaigždę, pasirodo, galima ne tik suteikti, bet ir atimti. Kokybei suprastėjus, restoranas šio įvertinimo gali netekti. Ar taip kur nutiko, skaityti neteko, bet tikriausiai būna. O kodėl taip džiaugiasi Vilnius?
Iš tiesų yra dėl ko. „Michelin žvaigždutėmis“ ir kitais aukštais įvertinimais apdovanoti sostinės restoranai iškart pajuto tokį lankytojų antplūdį, kad visi staliukai jau užsakyti mėnesį į priekį. O žvaigždučių pabarstyta gausiai. Žinoma, tie apdovanojimai – tai didelis įvertinimas visai Lietuvai. Po tokios Vilniaus miesto reklamos, kur didžioji dalis vaizdų apie asocialų gyvenimą ir tik šiek tiek apie miesto grožį, tai itin svarbu. Beje, pilis, bažnyčios, senamiestis buvo visą laiką, jokia čia naujovė, kaip pateikiama reklamoje. Bet ne man Vilnių kritikuoti. Po to, kai sostinė savo miestelėnams dovanoja pasaulinio garso žvaigždės Ritos Oros koncertą, tai ką jau čia bepridursi.
Turime ir mes respublikinės reikšmės maisto vertintojų: žurnalistas Andrius Užkalnis (dabar jau kiek atsivalgęs ir peršokęs į kitą sritį), taip pat slapyvardžiu pasirašinėjantis Riebus Katinas, kuris su Katiniene ir vaikais ne kartą buvo užklydęs ir į mūsų kraštą. Ir pagyrę yra, ir gerokai supeikę mūsų maitinimo įstaigas. Vis dėlto geriausi vertintojai esame patys, čia gyvenantys ir savo miesto kavines aplankantys ne kartą per mėnesį. Kas kavos į „Bastiliją“ užsukęs ar nusprendęs čia susitikti su draugais. Kavinėje jauku kameriniams pokalbiams, pati erdvė tarsi tam skirta. Svečiai iš kitų miestų gerai žino „Lijo“, noriai lankosi, o per pietų pertrauką suguža išalkę vietinių įstaigų darbuotojai, „Ievos skanėstuose“ pietavo neseniai rajone viešėjęs Prezidentas ir liko patenkintas maistu ir aptarnavimu, dar legendinė „Bulvė“ vilioja cepelinais ir kitais žemaitiškais patiekalais. Jeigu skubi ar nori lengvai, bet skaniai užkąsti, suki į bistro „Amam“, centre dar yra „Skveras“, mėgstama jaunimo kavinukė „Minė“, prie turgaus įsikūrė „Soti lapė“ ir dar tikrai ne viską išvardinau… Atrodytų, oho, kiek visko turim, bet tarsi dar kažko trūksta. Gal tos senamiesčio auros, gal muzikos, gal išskirtinių patiekalų… Sakoma, jog geriausias kavinių tinklo vertinimas priklauso nuo to, kur savo vietą randa jaunimas ir kur mėgsta burtis vyresnio amžiaus žmonės, pensininkai. O kur Gargžduose juos galime pamatyti? Kokioje kavinėje iki vėlumos šurmuliuoja jaunimas? Kam įteiktume savo „Michelin žvaigždę“? Va, čia klausimas. Į ateitį. O kol kas tik pasvajokim, tikėdami, kad svajonės pildosi.
Apskritai nepalieka įspūdis, kad, kai pradėjom valgyti per karantiną, tai taip ir nesustojam. Štai visas Palangos centras apniktas valgytojų, didmiesčių senamiesčiai (ir ne tik) tirštai užsėsti vakarojančių ir maistu besimėgaujančių lankytojų, todėl kavinės kavinukės dygte dygsta. Ne tik valgymas, ko gero, svarbu, o bendravimas. Juk dabar į namus jau retai bekviečiam. Taigi ir palinkėjimą „Gero apetito“ laikas keisti į „Skanaus“. Apetitu skųstis negalime, o skanaus maisto visada tikimės.