Klaipėdos krašto šviesuoliai nusipelnė mūsų pagarbos
Klaipėdos krašto šviesuoliai (inteligentai, politikai, kultūros veikėjai), veikę XX a. pirmoje pusėje, buvo nepaprastai svarbūs, nes jų dėka pavyko integruoti Klaipėdos kraštą į Lietuvą (1923 m.), apginti jo lietuvybę nuo vokiečių ir lenkų įtakos, išlaikyti krašto autonomiją (Seimelis, Direktorija), plėtoti jo ekonomiką per uostą (svarbiausias Lietuvos eksporto kelias) ir kurti savitą regiono tapatybę bei kultūrą, nors ir nuolat susiduriant su sudėtinga politine situacija bei Vokietijos iššūkiais.
„Kažkoks vokietis Ernstas Vichertas“
Jau praėjo gerokai laiko, todėl dabar tiksliai neprisimenu, kokia tai buvo radijo stotis, kai klausydamas muzikos žinių pertraukėlėje išgirdau informaciją, kad Klaipėdos miesto Liudo Giros gatvės gyventojai nelabai norintys sutikti, kad jų gatvei būtų suteiktas „kažkokio vokiečio Ernsto Vicherto“ vardas. Gal taip paprasčiausiai buvo reiškiamas nepasitenkinimas, jog miesto valdžia nepasivargino atlikti oficialios apklausos, kaip tai buvo padaryta siekiant pervadinti S. Nėries gatvę, o gal iš tiesų tenai gyvenantys kai kurie žmonės nelabai žinojo, kas toks per vienas tas Ernstas Vichertas ir kad jo vardu ši gatvė vadinosi visą prieškario dešimtmetį nuo 1938 metų. Kaip ten bebūtų, galima drąsiai teigti, jog mes dar per mažai domimės savo krašto istorija, mažai ką žinome apie iš jo kilusias arba šiame krašte gyvenusias ir dirbusias iškilias asmenybes. E. Vicherto reikšmę Klaipėdos krašto istorijoje trumpai galima pristatyti taip: tai teisininkas, rašytojas, dramaturgas, visuomenės veikėjas; 1859–1860 m. dirbo Klaipėdos teismo asesoriumi, nuo 1860 m. trejus metus dirbo apskrities teismo teisėju Priekulėje, laisvalaikiu buvo subūręs teatro mėgėjų grupę, per visą gyvenimą yra parašęs 34 pjeses, 28 romanus, 15 apysakų bei apsakymų rinkinių. Mums svarbu tai, kad E. Vichertas savo kūryboje didelį dėmesį skyrė Rytų Prūsijos istorijai, Mažajai Lietuvai. Pagal apsakymų rinkinio „Lietuviškos istorijos“ vieną apysaką – „Šaktarpis“ 2000 m. režisierius Algimantas Puipa sukūrė meninį filmą „Elzė iš Gilijos“.
Pagirtina, kad Klaipėdos rajono savivaldybė yra įsteigusi E. Vicherto „Jaunojo talento“ premiją, kurią jau 15 metų teikia gabiems, talentingiems jaunuoliams. Priekulės meno ir kultūros centro E. Vicherto teatras garsus ne tik rajone, Lietuvoje, bet jau ir tarptautiniu mastu: šiemet jo spektaklį „Urtė“ stebėjo net Monako princas ir dėkojo už įdomų vaidinimą.
Gruodžio 19 d. dar vienas svarbus įvykis: Priekulės meno ir kultūros centre pristatyta „Eglės“ leidyklos išleista naujausia knyga – Ernsto Vicherto „Lietuviški pasakojimai“.
„Lietuviški pasakojimai“ – tai penki kruopščiai išversti XIX a. vokiečių rašytojo E. Vicherto tekstai, leidžiantys iš arti pažvelgti į Mažosios Lietuvos lietuvių gyvenimą. Iš vokiečių kalbos išvertė Ieva Perednienė.
Personažas pažįstamas labiau už autorių
Pripažįstame, jog išties svarbu, kad valstybės institucijos skiria deramą dėmesį mūsų tautos istorinei atminčiai kalendorinius metus dedikuodama vienai ar kelioms iškilioms asmenybėms. Per visą Lietuvą 2025 m. nuvilnijo renginiai, skirti meno genijui M. K. Čiurlioniui, su jo vardu sutinkami Vilniaus oro uoste nusileidę užsienio šalių piliečiai (tikėkimės, kad gal su laiku neatsiras koks nors žemaitaitis, kuris JAV prezidento D. Trampo pavyzdžiu užsinorės oro uostą persivadinti savo vardu). Klaipėda, kaip Vakarų Lietuvos regiono centras, šiuos metus dedikavo Simonui Dachui, minėdama 420-ąsias Klaipėdoje gimusio baroko kūrėjo garbei. Ne paslaptis, kad daugelis klaipėdiškių Simoną Dachą žino tik kaip „Taravos Anikės“ autorių pagal Teatro aikštėje stovinčią miesto simboliu tapusią „Anikės“ statulą, o „Taravos Anikės“ personažo gyvenimo istorija yra žinoma labiau nei paties rašytojo. Su Klaipėda baroko epochos autorių sieja ir tai, jog savo gimtajame mieste vykusioms vestuvėms jis sukūrė progines eiles, kurios gali būti laikomos pirmuoju literatūriniu kūriniu apie Klaipėdą. Visai Lietuvai svarbus akcentas, jog parašė pratarmę D. Kleino pirmajai lietuvių kalbos gramatikai, D. Kleinui skirtoje panegirikoje lietuvių kalba laikoma lygia su kitomis kalbomis, gramatikos autorius vadinamas „garbiu išminčiumi“, kuris „ieško slaptingos kalbos dvasios“, „išdabina ją“ ir „veda namolio“. S. Dachas yra daugelio žinomų evangelikų liuteronų giesmių autorius, nors rašė vokiškai, jo giesmės, išverstos į lietuvių kalbą, giedamos iki šiol. S. Dachas buvo Karaliaučiaus universiteto poezijos profesorius, universiteto dekanas ir rektorius. Po mirties 1659 m. palaidotas Karaliaučiaus Katedros šiaurinės dalies pogrindyje, skirtame žymiems universiteto profesoriams. Paliko arti 1 500 kūrinių vokiečių, lotynų ir graikų kalbomis. Per visus jubiliejinius S. Dacho 2025-uosius metus miesto kultūrinė bendruomenė surengė daugelį poeto atminimui skirtų renginių – koncertų, parodų, susitikimų ir edukacijų. Veikia Simono Dacho vardo mokykla bei visuomeninė organizacija. Rugsėjo pabaigoje Klaipėdos senamiestyje ant pastato sienos, Tiltų g. 4, menininkas Rodionas Petrovas sukūrė Simonui Dachui dedikuotą freską. Asociacija Klaipėdos vokiečių bendrija, bendradarbiaudama su Klaipėdos universitetu, išleido prof. dr. Axelio Ernsto Walterio monografiją „Prūsijos Orfėjas. Poeto Simono Dacho savivoka ir kultūrinė recepcija“, iš vokiečių kalbos išvertė Kristina Sprindžiūnaitė.
Žodis, kuris neužgęsta
Klaipėdoje gruodžio 20 d. buvusioje Šv. Jono bažnyčios erdvėje vyko S. Dachui skirto ciklo finalinis renginys – audiovizualinė misterija „Žodis, kuris neužgęsta“. Tai muzikos, choro, teatro, judesio ir šiuolaikinės projekcijų technologijos sintezė. Renginio režisierė – Rūta Bunikytė, atlikėjai – Klaipėdos jaunimo teatras, Klaipėdos koncertų salės choras „Aukuras“, solistė Rima Petrauskaitė. Pasak projekto autorių, tai šviesos, garso, žodžio ir atminties ritualas, grąžinantis poetą į miestą ir miestą į poeto kūrybos šviesą. Renginio dalyviai galėjo išvysti, kaip šioje sakralioje erdvėje atgijo rašymo garsai, fragmentiškos mintys, senieji poetų balsai.
Grįžtant iš Klaipėdos miesto į Klaipėdos rajoną kyla mintis, jog rajonas išties turi daug iš jo kilusių iškilių kultūros, mokslo, politikos asmenybių. Gal ir rajonas šių asmenybių jubiliejiniais metais galėtų surengti renginių ciklą, kad istorinė atmintis bylotų jaunajai kartai.
Egidijus ŽIEDAS
