Ko dar nebuvo

Tarsi jau visko būta ir visko matyta. Ypač permainų gausos nepagailėta kartai, kuri, pasak dainininko Vytauto Kernagio, gimė prie Stalino, augo prie Chruščiovo, brendo prie Brežnevo ir sulaukė Landsbergio. Šitoji karta, ko gero, tvirčiausia ir atspariausia, bet ir ją kai kurie šiuolaikiniai sprendimai mažų mažiausiai glumina (švelniausios išraiškos žodis).

Štai labai rimtai svarstoma savivaldybėse įkurti kambarėlius, kur, atsinešę savo narkotinių medžiagų, mėgėjai svaigintis galėtų be jokio rūpesčio tą ir padaryti. Jiems būtų teikiami sterilūs švirkštai, stovėtų kanapos prigulti, budinti medicinos darbuotoja globotų padauginusius. O kai jau šie pradės tikrovėje orientuotis, saugiai išleis į žmones. Na, kuo ne jaunimo svajonių oazė? Tik kaip ten su bendravimu? Gal vyks kokia edukacija? O ar kas begirdės? Be to, kyla klausimas, kodėl skriaudžiamos kitos priklausomybės? Mėgėjai išgerti taip pat, manykim, norėtų kažko panašaus. Argi nepatogu būtų, kad ir jie turėtų kur prigulti, slaugytoja pagal išgertą alkoholio kiekį įvertintų jų sveikatos būklę, o tuščius butelius čia pat galėtų pasikeisti į pilnus.

Turintieji priklausomybę lošti tokiuose kambarėliuose galėtų laikinai ir prisiglausti, nes gal jau ne tik šeimos pinigus, bet ir lovą, ir stalą pralošė. Taigi klausaisi žmogus ir visai neaišku, ar tai pagalba su priklausomybėm kovojančiam žmogui, ar paskatinimas taip gyventi toliau, kol jau galutinai ligoniu tapsi. Ir viskas gražiai įvilkta į modernų rūbą, pateikiama pavyzdžių iš užsienio. Tai Toronte buvę ir matę, tai Amsterdame, tai Paryžiuj.

Ne mažiau stebina ir glumina, kaip sklandžiai jauni politikai, visuomenės veikėjai kalba, žodžiai tiesiog upe liejasi. Aiškiausias pavyzdys – teisingumo ministrė. Bėda tik, kad mintis tame sraute ima ir paskęsta. Nebent jeigu kalbėtojas ją kokia svetimybe ar keiksmažodžiu sustiprina, taip priversdamas suklusti. Dar prieš dešimtį ar dvidešimtį metų galvoj netilptų, kad galima šitaip sau leisti, tačiau dabartinis laikas ne veltui yra įvardijamas kaip bendros kultūros nuosmukio era. Kalbėtojas tarsi už nieką neatsako, lengvai gali pasiteisinti: tai mano nuomonė, aš taip galvoju, toks mano stilius. (Tiesa, posakis, jog ir geroj kompanijoj kas nors orą ima ir pagadina, gyvuoja seniai). Neseniai vienoje kultūringoje laidoje pašnekovai svarstė, kokią svarbą atlieka keiksmažodžiai, ar jie tikrai sustiprina įspūdį. Ir ką gi manote, beveik visi, įskaitant ir kalbininkę, teigė, jog keiksmažodžiai reikalingi, nes atlieka emocinę funkciją, suteikia kalbai įtaigumo, gyvumo. Tik ne lietuviškus pasikeiksnojimus, kaip antai: pakasyk sliekui pažastį, rupūže purvinom akim ar papūsk šuniui į uodegą, turėta galvoj, šie per daug švelnūs. Kalbama apie kitą įkyriai nenykstantį paveldą, žodžius, daugiausia perimtus iš rusų kalbos, kai kuriuos šiek tiek adaptuojant.

Netgi dabartinė teatro kalba be įvairaus pobūdžio nešvankybių, atrodo, irgi jau nebegali išsiversti. Bemaž norma, jog spektakliui, jo populiarumui būtini brutalūs veiksmai ir akis badantis vulgarumas. Kitoks jau tampa retenybe ir šiuolaikiniam jaunam, įspūdžių persisotinusiam žiūrovui gal būtų net neįdomus. Štai Vilniaus nacionaliniame dramos teatre pastatytas spektaklis „Miegantys“ kaskart vos betalpina žiūrovus, nors trunka ilgiau kaip keturias valandas, o turinys nukelia į mūsų ateitį po šimto meto. Scenoje karaliauja isteriškai klykiančios, viena kitą kalėmis vadinančios moterys ir neaiškios lyties tipai, kalba grubi, jausmai primityvūs, jokios šilumos ar atgaivos sielai. Išeini prislėgtas, nuvargęs, suprasdamas viena – šitokios ateities nenoriu. Nesvarbu, ar kūrinys būtų pavadintas ateities filosofija ar distopija, bet tai bauginančiai svetima. Beje, dalis jaunimo spektaklį priėmė visai kitaip, tarsi dar vieną trumpalaikį gyvenimo nuotykį: pasėdėjo, pasijuokė, buvo kas ir pasnaudė, ir išsiskirstė tarsi pabuvoję greito maisto restorane.

Taigi, jeigu ir visko buvo, vis tiek atsiras kažkas nauja, ko dar tikrai nebuvo. Štai mūsų Savivaldybėje sparčiai formuojasi nauja tendencija – laiku nebaigti pradėtų darbų. Žadėtieji pramoginiai centrai – popieriuje, Endriejave kultūrinis gyvenimas lyg partizanų laikais, Daukšaičių biblioteka susitraukė iki dar nematyto autobuso dydžio, Gargždų parką galima demonstruoti moksleiviams kaip laukinės gamtos pavyzdį, simboliškai sustingo ir autobusų stotis. Kažkuo panašu į regėtąjį spektaklį, tik neaišku keleriems metams užsnūsime ir ką rasime atsibudę.