Kovo 11-osios išvakarėse šimtmetį atšventusi vėžaitiškė: „Žmonės turi gerbti vieni kitus“
„Žmogus gimdamas atsineša savo amžių, o kiti sako, kad kiek per gyvenimą yra skirta nudirbti darbų, tol ir gyveni. Matyt, dar nenudirbau“, – šypsodamasi svarstė per vardadienį aplankyta Vėžaičiuose gyvenanti Kazimiera Lukauskienė, kuriai kovo 10 dieną sukako 100 metų. Su dukros Elenos ir sūnaus Benedikto šeimomis po vienu stogu ramiai gyvenanti ilgaamžė nustebino ne tik gera atmintimi ir humoru, bet ir pilietine pozicija. Ji domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvauja rinkimuose ir sako, kad jai niekas nepapasakos, už ką turi balsuoti – pati žino.
Mokslus nutraukė karas
K. Lukauskienės tėviškė – Pažvelsio kaime. Ne viena klumpių pora suskilo per ketverius metus, kai kasdien pėstute traukdavo keturis kilometrus į Lapių mokyklą. „Vis ne ant tos kojos klumpes apsiaudavau. Kad nemaišyčiau, man į jas įrentė rentukus. Jei klumpės suskildavo, pareidavome tik su kojinėmis, o jų kulnai dažnai suplyšdavo“, – pasakojo šimtametė. Vėliau pradėjo atsirasti kaliošų, viena saga užsegamų, veltinių, kuriuos žmonės išmoko nusivelti. Ir Kazimiera mokėjo. Žiemą, kai labai pripustydavo (niekas tada kelių nevalė), vaikus į mokyklą rogėmis pasikeisdami veždavo kaimynai. Nuo 14 metų į mokyklą vaikai galėjo nebeiti, bet Kazimiera norėjo mokytis. Jai labai patiko matematika ir būtų norėjusi tapti matematikos mokytoja, tačiau suspėjo baigti tik 4 skyrius – prasidėjo karas. „Buvo blogai, – atsiduso senolė. – Vakare kieme vaikščiojo rusai, ryte – jau vokiečiai. Kartą, kai ėjau melžti karvės, iš miško išbėgo jaunas ruselis ir paprašė pieno, paklausė, ar nėra vokiečių. Tėvelis turėjo kostiumą, kurį apsivilkdavo į bažnyčią eidamas. Kostiumas dingo, matyt, tas ruselis pasiėmė persirengti – taip lengviau pabėgti.“ Ką reiškia slapstytis, patyrė ir Kazimieros tėvelis, tarnavęs rusų imperatoriaus kariuomenėje ir savo akimis matęs, kaip vyko 1917 metų perversmas. „Tėvelis pasakojo, kad sėdėjo ant arklio, kai iš „Auroros“ pradėjo šaudyti į caro rūmus. Per tą sumišimą jis ir pabėgo. Iš pradžių jojo, bet paskui arklį paleido. Naktimis ėjo, dienomis miegojo, per metus iš Peterburgo parėjo į Pažvelsį namo. Sirgo, skrandis skaudėjo, bet grįžo“, – pasakojo 1948 m. mirusio Klemenso Metrikio dukra.
Vargas dėl duonos
Šimtametė iki šiol prisimena, kaip tėvelis bijojo, kad rusai gali ateiti, o kai tai nutiko, žmonai ir dukroms sakė, jog nesirašytų į kolūkį. Atėjęs kolūkio brigadininkas prigąsdino moterį su keturiomis dukromis, kad sumynios ir niekam jos nepasiskųs. Metus ištvėrusios vis dėlto tapo kolūkietėmis: grėbliais grėbė šieną, rišo javų pėdus, vyrai dalgiais pjovė žolę ir javus. Kolūkiui teko atiduoti porą savo arklių, padargus – akėčias, plūgus. Dar paauglė būdama, kadangi tėvas sirgo, Kazimiera ir arė, ir akėjo, ir sėjo – šeima turėjo 10 hektarų žemės. „Kolūkyje buvome kaip į maišą įkišti ir užrišti. Ir neišlįsi. Niekam kolūkyje nerūpėjo, jei duonos neturėjai. Vyrai sugebėdavo grūdų pasivogti, o mes į terbeles, įsiūtas kelnėse, tik prisipildavome. Kaimynas turėjo girnas, susimaldavome ir išsikepdavome duonos. Į raugą įminkydavome bulvių, nes kiek tų grūdų teparsineši. O ant tos duonos tokią pliūrę iš bulvių tepdavomės“, – sunkius laikus prisiminė šimtametė. Kartais atveždavo duonos į parduotuvę, bet būdavusios ilgos eilės. Kazimieros kaimynai turėjo devynis vaikus. Jei norėjo nusipirkti po kepalą duonos, turėjo eiti visi šeimos nariai – dvylika žmonių. Tėvai išsiuntę du vaikus, tie nupirko du kepalėlius, pasidėjo kažkur, nuėjo duonos antrą kartą, o jos nebeliko. Ir tuos du kepalėlius kažkas pavogė.
Vyro artimieji – režimo aukos
Kazimiera ištekėjo už Benedikto Lukausko, kurį pažinojo nuo vaikystės. „Buvo labai inteligentiškas, gražiai kalbėti mokėjo, dainuoti“, – apie a. a. vyrą, su kuriuo nugyveno daugiau nei pusę amžiaus, sakė šimtametė.
„1951 m. gegužės 13 d. mano gyvenimo permaina, vedžiau žmoną Kazimierą Metrikytę. <…>buvo gražus saulėtas rytas, kai bajano akordai sklido į žaliuojančias Žvelsos pakalnes, o ritmingi būgno dūžiai privertė pakelti nuotaiką kai kuriam ir mieguistam. Kaip nepamirštamas paliko tas trumpas laukų takelis į bažnyčią… kai aš ėjau su ja kaip su balta lelija žaliuojančiais laukais…“ – savo dienoraštyje jausmingai rašė B. Lukauskas. Poetiškos sielos jaunuolis, kurio tėvus ir brolį sušaudė stribai, kūrė eiles, mokykloje labai mėgo lietuvių kalbą ir literatūrą.
Kazimieros mama dukrai buvo nužiūrėjusi turtingą jaunikį, kuris, atvažiavęs pirštis, motinai rankas nubučiavo, o dukrai žadėjo, kad gyvens gerai, petliavotų miltų visada turės… „Netiko man jo charakteris, kalbos, bet nedrįsau tada į akis pasakyti, nenorėdama užgauti“, – šypsojosi Kazimiera, prisiminusi neįgalų pirštą jaunikį.
Iš meilės už Benedikto ištekėjusi Kazimiera vestuvių dieną vilkėjo kaimo siuvėjos pasiūtą baltą suknelę stačiu kaklu ir saulės kliošu. Juokdamasi sukaktuvininkė prisiminė, kad suknelė vis dėlto buvo ne visai tokia, kokios norėjo, ir kliošas buvęs per mažas, nors šilko užtekę.
Po vestuvių – į kitus namus
Po vestuvių šeima apsigyveno Samališkėje. Praėjus aštuoniems vedybinio gyvenimo mėnesiams B. Lukauskas dienoraštyje rašė: „Vargas tiems vargšams jaunuoliams, kurie dar nežino ir neturi gyvenimo laimės.“
Po 4 metų Kazimiera pagimdė pirmagimį, kuriam davė vyro vardą. Gyvenimas lengvas nebuvo, bet Samališkės ūkyje darbininkams mokėjo atlyginimą. Vyras, dirbdamas sargu, kas mėnesį gaudavo 30 rublių ir grūdų tiek, kad užtektų duonai. Kaip pasakojo K. Lukauskienė, jie galėjo laikyti vieną karvę, vieną paršelį, vieną avį ir 10 vištų. Dar pagausėjus šeimai, nusipirko mažą trobelę Pagerdaujyje, bet jau daug metų šios sodybos vietą žymi tik akmuo. Melioracija Lukauskus privertė rinktis: keltis į butą ar statytis. Šeima apsisprendė kurti savo namus Vėžaičiuose, juk Benediktas buvo statybininkas.
Likimą priėmė nedejuodama
„Gyventi reikėjo, juk nemirsi“, – tarstelėjo šimtametė Kazimiera, šiais žodžiais nusakiusi gyvenimo siųstus išbandymus ir nelaimes – juk jai su vyru teko laidoti pirmagimį sūnų Benediktą, kurį perėjoje pražudė sunkvežimis. Skaudžiai netektį išgyveno ir žuvusiojo brolis Albertas. Gimus trečiam sūnui tėvai jam suteikė pirmagimio vardą. Po kelerių metų pasaulį išvydo dukra Elena. Gyvenimo ratas sukosi, darbai vijo darbus…
Likimo sunkumus K. Lukauskienė priėmė nedejuodama. Nedejuoja ji ir dabar, jei kas paskauda, kad prasčiau begirdi, kad tik kelis žingsnius bepajėgia žengti jaukiuose namuose. Atvirkščiai – ji moka džiaugtis, kad yra apsupta artimųjų, kad užaugo geri vaikai, kad ją lanko 6 anūkai ir 11 proanūkių. Beje, Kazimiera nė nemirktelėjusi galėtų išvardinti, kada kuris gimęs. Džiaugsmo teikia ir ateinantis pavasaris, dukrai primena, kada laikas ką sėti…
Dienomis, kai namiškiai išvažiuoja į darbus, senolė klausosi „Marijos radijo“ ir mezga. Ji domisi, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, dalyvauja rinkimuose ir sako, kad jai niekas nepapasakos, už ką turi balsuoti – pati žino. Vienais metais nesulaukusi į namus atnešamo balsavimo biuletenio, įpareigojo marčią Viliją: „Pasakyk, kad atneštų. Ar galvoja, kad miriau?“
Paprašyta pasidalinti ilgaamžiškumo receptu, K. Lukauskienė šyptelėjo, kad tokio nežinanti. Jai svarbu viską daryti laiku: kelti, gulti, valgyti. Jei ką ne laiku padaro, jau esą ir negerai. Gal ilgaamžiškumas paveldimas, juk Kazimieros senelis irgi ilgą amželį nugyveno, jos sesuo Stasė Pakamorienė vasarą 90-metį šventė, kita – Elena Karbauskienė 94-erių sulaukė.
Išmintis – didžiausias turtas
Šimtametė K. Lukauskienė kiekvieną rytą ir vakarą Dievui padėkoja, kad mato, kad girdi, kad gali kalbėti. „Mama nėra turėjusi akinių – ji puikiai mato ir per dienas mezga anūkams ir proanūkiams kojines. Numezgusi prie kiekvienos poros siūlu pririša raštelį, kam skirtos, o jei dovanoja kokia proga, į vidų įdeda užrašiusi palinkėjimą“, – nustebino Elena ir atnešė parodyti daugiau nei dešimt porų mamos numegztų ir kol kas dar nepadovanotų kojinių. „Jei mezgu vienu siūlu, per 2–3 dienas kojinių porą numezgu, jei dvigubu – visos savaitės reikia“, – guviai pasakojo K. Lukauskienė, kuri dukros paprašo, kad ši Gargžduose nupirktų pusvilnonių siūlų, ir įduoda siūlų galiukų, apsisprendusi, kokias spalvas derins. Pabaigusi megzti vienas, svarsto, kam dar kojinių reikėtų, ir vėl imasi mezginio. „Kai neužmiegu, galvoju, kad tik spėčiau pradėtas kojines pabaigti, kad tik nenumirčiau“, – juokėsi šimtametė. Nieko neveikti ji tiesiog nepratusi. Kai namuose sujudimas prieš kokią šventę, senolė pasisiūlo bent mišrainę supjaustyti… Daugiau nei 50 vestuvių pagrindine šeimininke buvusi moteris ne tik dukrą Eleną, bet ir sūnus Benediktą ir Albertą išmokė kepti tortus ir pyragus.
Gyvenimiškos išminties sukaupusi ilgaamžė Kazimiera apie sutarimą šeimoje ir su aplinkiniais svarsto taip: „Neturi antras būti toks, kaip kitas. Viena moteris sakė, kad jos marti net juoktis nemoka taip, kaip jie (vyro giminė), o ką jau apie kita beklausti. Žmonės turi gerbti vienas kitą, nesityčioti, laikytis taisyklių, nesipykti. Nesu su niekuo susipykusi, kad iki gyvenimo pabaigos neatleisčiau. Ką čia turėtų padaryti, kad taip pykčiau? Kam tuos poterius kalbat, jei žmogui atleist nesugebat?“
Laima ŠVEISTRYTĖ
Asmeninio archyvo nuotr.
