Kraštietis pasidalijo pedagogine patirtimi

„Gimiau ten, kur Minija…“ – tokiais savo kūrybos žodžiais, skambant Ž. Bize operos „Karmen“ Eskamilijo kupletų melodijai, susitikimą Veiviržėnuose pradėjo Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktorius, doc. dr. B. Burgis. Šalies (ir ne tik) švietimo bendruomenė puikiai pažįsta šį žmogų – tai vienas iš tų didžiųjų pedagogų, viešai, tiesiai ir argumentuotai gebančių išsakyti savo nuomonę ne tik švietimo, bet ir kitais klausimais.

Svečio patirtis, žinios, nuovoka, sakyčiau, visas ligšiolinis jo gyvenimas yra savotiška enciklopedija pedagoginei bendruomenei. Malonu, kad šis žmogus nieko neslepia po devyniais užraktais, o noriai šią knygą atveria visuomenei. Tad susitikimo tema „Skirtingų mokinių – skirtingas mokymas“ buvo ne tik suprantama, bet, ko nenuslėpsi, paties pedagogo išgyventa, įvertinta, artima jo sielai ir prigimčiai.

Ne tik mokiniai, o ir mes, mokytojai, esame nevienodi. Skiriasi jų ir mūsų motyvai (gal net ir egzistencijos suvokimas), socialinė aplinka, pasirinkimas. B. Burgis smerkė prisitaikėliškumą, prievartą, savasties praradimą ir pan. O kai P. Čaikovskio varpai (I koncertas fortepijonui su orkestru) pasiekė skambėjimo kulminaciją, mes suvokėme, kad tik ėjimas pirmyn, kryptingos paieškos ir viltingos vizijos leidžia mums pasakyti: „Eureka!“ – ar tai nėra vienas iš temoje keliamų problemų sprendinys? „Pamoka negali būti nuspėjama, joje nuolat turėkime atsitraukimo variantą“, – lyg ir žinomą tiesą, tačiau savaip interpretuodamas teigė lektorius. Ir kai suskambo A. Chačaturiano „Maskarado“ ištrauka, jos melodijos nuotaikų kaita tarsi ir buvo antras sudėtingo uždavinio sprendinys – pamoka nėra serijinis gaminys, jį, ir tik vienetinį, kurkime ir lipdykime patys. O „kirvis“ pamokoje – ne smurto priemonė, o dar vienas atradimas, su kuo negalėjo nesutikti dažnas klausytojas. Nuskambėjus pirmiesiems Vangelio „Rojaus užkariavimo“ (muzika iš kino filmo „Kristupas Kolumbas“) akordams, pasijutome ypač sujaudinti – sukrėtė melodija ir laukėme, ką pasakys lektorius. O kai išgirdome tiesą, jog ereliai skraido po vieną, o žvirbliai – pulkais ir kad kiek­vienas mokytojas privalo turėti skydą – mumyse tarsi nutrūko kažkas viduje – gal tapome drąsesni, gal pabudo tikėjimas? Manau, tai trečias amžinosios mums rūpimos problemos sprendinys.

„Neprisiimki sau nuodėmės“, – pabrėžė pedagogas, kalbėdamas apie motyvų nebuvimą mokymosi procese: „Jeigu tu mėgaujiesi gyvenimu, darbo yra va tiek!“ Padrąsindamas priminė, kad egzistuoja ir asociatyvinis mokymas, patarė nevengti jautrumo šiame procese, ašarų negali būti gaila ar gėda jų. Jeigu išleistuvių vakarą abiturientės nebyliai, tačiau tau girdimai pravirksta – tu jau radai ir ketvirtą sprendinį. Ir kai paties lektoriaus akys užsiėmimo metu sublizgėdavo, tai ir didžiausias skeptikas nelieka abejingas jo minčių svoriu, pagrįstumu ir nuoširdumu klausytojui ar skaitytojui.

„Mokyti reikia keistai“, – tai dar viena svečio kalbos tezė. „Turime domėtis, kas aplink vyksta, nenusiteikinėti, mokytojas negali būti panašus į žirgą su akių dengtuvais, kurie gyvulio žvilgsnį nukreipia tik viena kryptimi“, – mįslingai, tačiau tvirtai pasakė lektorius. Ypač šiltai prisiminė Priekulės vidurinėje mokykloje dirbusių savo mokytojų lituanistės T. Matutytės, fiziko L. Bilevičiaus, auklėtojos matematikės Rutkauskaitės darbo stilių ir metodus. Tik pastabi širdis ir meilė sutiktam – gal tai dar vienas sprendinys?

Nuolatinis apsimetinėjimas, kad ir smulkiuose dalykuose, atima daug energijos, kurią tikrai rastum kur panaudoti – tai dar kelios svečio mintys. Priešingybė yra autentiškas gyvenimas, kuomet leidžiame sau laisvai jausti, mąstyti, kalbėtis ir elgtis. Skirtingų mokinių – skirtingas mokymas. Tai jau pabrauktas atsakymas.

Susitikimo finale – A. Chačaturiano baleto „Gajane“ „Šokis su kardais“, kurį klausant mes tarsi suvokėme, jog visas mūsų gyvenimas – tarsi šokis su kardais, kur privalu būti dėmesingam, tiksliam, taikliam. Visas gyvenimas – tarsi žaidimas su taisyklėmis, tačiau daug vietos jame palikta ir interpretacijoms, saviraiškai. „Tokių, kaip mes, nebuvo ir nebus. Visatos aidas tik išsaugo mus. Nes mes panašūs esam į medžius – keistai šakotus, tvirtus, įvairius…“ – tai vėl mūsų svečio vidaus balsas („Gerumo kodeksas“), tarsi priminimas visiems, jog vertintina ir brangintina kiekviena asmenybė.

„Norėčiau grąžinti laiką atgal ir būti B. Burgio mokine. Džiaugiuosi, kad dalį savęs radau jo mokytojo nupieštame paveiksle – mokytojo be akių dengtuvų, mokytojo, nebijančio tiesumo“, – kitą dieną po susitikimo su patyrusiu pedagogu samprotavo muzikos mokytoja metodininkė J. Jokšienė. Aš dar pridurčiau: jeigu jau sidabru papuoštais plaukais žmogus savo mintis ir tiesą sugeba parodyti skambant prasmingai melodijai ir paties atliekamu šokiu – tai menas, įtikinamas menas, tai autentiška, tai įspūdis likusiam mūsų gyvenimui. Viliuosi, kad čia dar ne pabaiga.

Adomas NEIMONTAS

Veiviržėnų Jurgio Šaulio gimnazijos fizikos mokytojas ekspertas


Nuotr.: Kauno technologijos universiteto gimnazijos direktoriaus, doc. dr. B. Burgio patirtis veikiausiai yra apibendrinta jo paties posmuose: „…Išmokau bėgti tam, kad augčiau, būčiau, kad atsilikęs nepražūčiau… Išmokau bėgti taip, kaip reikia bėgti sužeistam…“

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių