Kultūra: ar skiriame pelus nuo grūdų?

Kokias sąsajas jums kuria žodis „kultūra“? Apie ką pirmiausia pagalvojate?
Vienas greičiausiai prisimins kokį kultūringą, išsilavinusį žmogų. Kitas pagalvos apie paskutinį lankytą renginį. Trečias gal apie neseniai rašytą meninės veiklos projektą. Tokių sąsajų gali kilti šimtai, ir nė viena nebus klaidinga – juk iš tiesų kultūra yra viskas, ką kasdien prabudę matome eidami per pasaulį.
Tai ir kalba, kurią girdime darbe, parduotuvėje, gydytojo laukiamajame. Menas – ne tik tas, kurį randame galerijose ir muziejuose, o ir mažos kasdienybės detalės, smulkmenos, kurias kažkada sukūrė žmonės. Net ir mūsų įpročiai, pomėgiai yra tiesioginės mus supančios kultūros rezultatas.
Galime stebėti įdomų reiškinį – visuomenėje radosi daugybė kultūros vertintojų. Vieni – vadinamųjų „sofos ekspertų“ forma, kiti išties – kaip tie, kurie dėlioja balus projektams ir nulemia, kieno idėja verta įgyvendinimo. Iš esmės viskas kaip ir gerai. Gyvename laisvoje šalyje, džiaugiamės galėdami išreikšti savo nuomonę apie pasitaikančias aktualijas. Bet kažkodėl vis tiek kirba klausimas – ar visas tas procesas neprimena prastai sukalibruoto aparato?
Nesupraskit klaidingai – žinoma, projektų ir juose pateikiamų idėjų atrankos turi vykti, o ir apskritai žmogus – mąstantis sutvėrimas, vieną ar kitą nuomonę formuoja vos ką išvydęs. Tik tame sraute nuomonių ir vertinimų, deja, dažnai paskęsta ne tik neišbaigtos, gal tikrai dar nevisai naudingos idėjos, bet ir tos, kurios pasirodė nepakankamai šiuolaikiškos ar per mažai dailiai nupasakotos, o jas nustelbia tai, ką geriausiai galėčiau įvardinti kaip „modernybės grimasas“. Ir tai bus visiškas atsitiktinumas – nes vertinimas visada subjektyvus reikalas.
Turbūt kiekvienam yra tekę apsilankyti vietoje ar renginyje, kurio suprasti taip ir nepavyko. Taip, taip – skiriasi skoniai, aplinka, aplinkos priėmimas. Ir vis dėlto kartais, drįsiu pasakyti, kultūra išeina už savo ribų, pasireikšdama destruktyviai, stebėtojui ar dalyviui suteikdama daugiau sumaišties nei šviesos.
„Menas turi šokiruoti“, – sakydavo vienas mano pažįstamas. Nesutikau su juo tada, vis dar nesutinku ir dabar. Iš esmės šis tekstas, ko gero, yra dar viena nuomonė visų tų vertinimų jūroje. Visgi yra dalykų, į kuriuos norisi atkreipti skaitančiųjų dėmesį.
Kultūros suvokimas nuo seniausių laikų nuolat keitėsi – keičiasi ir dabar. O man vėl norisi pažvelgti filosofiškai: kiek šviesos, tikrumo, paprastumo esame pasiruošę priimti gyvendami kartais kiek pilkame moderniame pasaulyje?
Štai praėjusį penktadienį turėjau galimybę dalyvauti Drevernos – mažosios Lietuvos kultūros sostinės – sezono atidarymo renginyje. Stebėjau ir išties gėrėjausi – pirmiausia, kad tradicinė kultūra dar tokia gyva, kad žmoguje gali tiek visko sužadinti, kad yra tiek daug tą kultūrą puoselėjančių. Juokiausi kartu su pilna sale, nubraukiau ne vieną ašarą – ir dėl gražumo, ir dėl to, kad galėjau pasidžiaugti dar prieš daugelį metų turėjusi progų tradicinę kultūrą pažinti, dėl to – dabar geriau suprasti.
Nori nenori, savaime mintyse sau sakiau: tai čia tikroji kultūra. Paprasta, nuoširdi, tikra, šviesi. Bet ar dažnai įvertinama viešoje erdvėje – nuomonės formuotojų ir kitų didelius žmonių kiekius pasiekiančių žmonių ratuose? O kaip dažnai ji suvokiama, priimama su nors kiek daugiau dėmesio mūsų visuomenėje nei tik patvirtinus projektą tam, kad būtų uždėta varnelė siekiamų įgyvendinti tikslų sąraše – puoselėti etninę kultūrą?
Ir, galų gale, kaip dažnai visa tai nustelbia modernioji kultūra, kurios, ko gero, pasakytų koks ekspertas, negaliu suvokti tik dėl to, nes gal dar trūksta išsilavinimo ar skonis prastas. O aš galvoju, kad nei menas, nei apskritai kultūra visai neturi šokiruoti. Geriau tegul kelia, šviečia, šildo. Priverčia tikėti, kad yra vilties, kad šviesa visada mus supa.
Tai bus tikroji kultūra. Tai bus nepaneigiama nei vertinimais, nei bet kokiomis mūsų nuomonėmis. Kartoju, kad pati prisiminčiau: nebijokime būti senamadiški. Nebijokime įvertinti pačios modernybės, kurioje, tikiu, vis dar galime atskirti pelus nuo grūdų.