Liežuvis juk be kaulo

Kiek daug mes nežinom. Tiesiog tam žinojimui visokių kliūčių randasi, o ir priemonės nemažai daliai žmonių nepavaldžios. Reikia naršyti po socialinius tinklus, būti prisiregistravus vienur, dar kitur, kažkieno „drauguose“ arba įsijungti į internetinę diskusiją, platesniam požiūriui susiformuoti dar ir anglų kalbos žinių stinga. Žiūrėk, taip beskaitinėjant jau pusdienio ir nėra. Darosi laiko gaila. O ir priplepama, ko tik nori ir kiek nori. Ne veltui sakoma, kad „liežuvis be kaulo, vartosi kaip nori“.
Žinoma, geriausiai tuo įsitikinsime rudenį, kai į Seimą norinčios patekti devyniolika partijų ims vilioti rinkėjus. Kokie mes tada svarbūs, protingi, reikalingi pasijusime. Kiekvieno mūsų balsas bus reikšmingas ir laukiamas. Gaila, kad tas viliotinis toks trumpas, paskui vėl tapsime neišprususia mase, kurią reikia valdyti, drausminti ir kuo mažiau jos norų paisyti.
Negaliu pamiršti prieš keliasdešimt metų buvusio Gargždų pašto viršininko žodžių, jog savo gyvenimu ir savo sveikata pats turi rūpintis. O viena nuomonė, esą, dar nieko nereiškia (susirgęs jis eidavo ne pas vieną, o pas keletą gydytojų, paskui įvertindavo situaciją ir rinkdavosi atitinkamą gydymą). Tada mums, jauniems, šitai atrodė juokinga ir pasakodavome kaip anekdotą, bet dabar ne vienas sakytume, kad tai tiesa. Viena nuomonė tarsi užmena mįslę, kurią, ieškodamas panašumų, turi išsiaiškinti pats. Tokia mįslė yra ir žmonių santykiai. Kartais situacija grasina konfliktu, o jis ima ir išsikvepia net neprasidėjęs. Svarstai, kodėl. Štai tik keletas pavyzdžių.
Išsirikiavusi eilutė „Aibėje“, nekantrus pirkėjų mindžikavimas vertė skubėti ir pardavėją. Būtų viskas kaip visada, bet štai į parduotuvę trankiai įeina jaunas vyriškis ir aukštai iškėlęs dėžutę (lyg tai su kažkokiomis spurgomis) ir kišdamas ją pardavėjai artyn veido garsiai piktinasi, jog produktas sugedęs, jau pelėsiu apėjęs, kaip galėję parduoti, netvarka. Nuščiūvame. Kaip reaguos pardavėja? Būsim skandalo liudytojai? Skandalo nebuvo. Pardavėja tiesiog be žodžių paėmė prekę, atskaičiavo pinigus ir tyliai atsiprašiusi ėmėsi dirbti toliau. Vyriškis dar bandė pykti, bet priežasties kaip ir neliko, susidomėjusių taip pat, beliko išeiti. Įsivaizduokime kitaip: pardavėja ima teisintis, aiškintis, gal irgi piktintis įžūlumu, sutrikdytu darbu, kaip viskas tada vyktų. Taigi susitvardymas kartais aukso vertės. Kaip ir atsiprašymas.
Kai socialiniuose tinkluose, taip pat ir „Bangos“ laikraštyje pasirodė mūsų rajono politikės atsiprašymo laiškas, tai buvo kažkas nauja. Kaip paprastai tokios situacijos prasideda? Pirmiausia pasklinda kitą žmogų įžeidžianti medžiaga, paskui vyksta viešas jos aptarimas, po to teismo procesas dėl garbės ir orumo, vėliau visi tiesiog pamiršta, nustelbia kita, „šviežesnė“ medžiaga. O jeigu po kiek laiko teismas priverčia atsiprašyti, tai kažkur žinių kampelyje, vienu sakiniu, lyg tarp kitko. Šį kartą viskas kitaip. Teismas nevertė, atsiprašyti neskatino, tiesiog, reikia manyti, politikė pati pajuto savo nevykusių komentarų įžeidumą ir ne sakiniu, o laišku įžeistojo asmens atsiprašė. Ką gi, pasišaipyti smagu ir lengva, o suvokti žalą ir atsiprašyti jau reikia pastangų. Bet tai suprantama ir žmogiška.
Santūrumu ir kultūringu elgesiu ne vieną stebina poeto Justino Marcinkevičiaus šeima. Kai apie patį poetą ir jo kūrybą nesiliauja teisiantys ir ginantys straipsniai, kai norima vienaip ar kitaip įamžinti jo atminimą, dukros tyli. Neteisina ir nesiteisina. Gal per daug skaudu (Širvintose atidengus poeto garbei sukurtą paminklą, kukliai padėkojo anūkė). Juk kalbama apie jų tėvą, namuose ir didžiausias poetas prisiima kitas funkcijas. Prisiminkime savo tėvus, kokie viršininkai jie bebūtų buvę, o juk ir neklausėm, ir autoritetais bent jau paauglystėje nelaikėm, buvo metas, kai draugų žodis daugiau svarbos turėjo. Tik vėliau, jau patys suaugę, viską kitaip įvertinom.
Taigi laikas kaip niekas kitas išmintingai surikiuoja mintis ir darbus, atsijoja auksą nuo smilčių ir teisingiausiai įvertina poelgius.