LŪS vicepirmininkas iš Venckų nori, kad ūkininkus girdėtų
Venckuose, Priekulės seniūnijoje, mišrų šeimos ūkį puoselėjantis Tomas Balčėnas nesigaili pasirinkęs šį kelią. „Man patinka žemės ūkis – noriu būti jo dalimi. Iššūkių netrūksta, bet nesiskundžiu“, – kalbėjo jaunas ūkininkas. Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Klaipėdos rajono skyriui vadovaujančiam T. Balčėnui šiemet patikėtos šios organizacijos vicepirmininko pareigos. Dabar jis sprendžia ne tik savo problemas – atstovauja Žemaitijos ūkininkams ir nori, kad juos girdėtų.
Dirba sukandę dantis
Rasma ir Tomas Balčėnai savo ūkį įregistravo prieš 14 metų. „Pasirinkę šį kelią, daug dirbome ir mums sekėsi, – kalbėjo T. Balčėnas. – Šeimos ūkis išsiplėtė – dabar yra mišrus: augalininkystė ir ekologinė galvijininkystė.“ Ūkininkų šeimai, kurioje auga dukros Ūla ir Ilzė, atsipalaidavimo nedaug: nuolat dirba, sprendžia.
Pastarieji metai Klaipėdos rajono ūkininkams sudėtingi kaip ir visos Žemaitijos, merkiamos lietaus. Žemdirbiai gyvena ir dirba sukandę dantis. Itin vargino javapjūtė, nors pradžia buvo daug žadanti. Žiemkenčius nukūlė sėkmingai, o kai atėjo eilė vasariniams, prasidėjo liūtys – teko traukti laukuose įklimpusius kombainus.
Balčėnų ūkyje vyravo vasarinės kultūros – praėjusių metų bėdų pasekmė. T. Balčėnas džiaugėsi, kad nepagailėjo lėšų naujam kombainui su vikšrais, kuris išgelbėjo šią lietingą javapjūtę. Priešingu atveju laukuose būtų likę ne 10–15 proc. nenukultų javų, o daugiau. Vėliau nukultų grūdų nukentėjo kokybė.
Spalio viduryje jis baigė javapjūtę grikių kūlimu, bet liko nenukirsta apie 40 hektarų iš augintų 110 ha ploto. Liko nenukulta ir nemaža dalis avižų, kurios auginamos mėsinių galvijų pašarui.
Probleminė rudens sėja. Pasak T. Balčėno, daugelis ūkininkų nepasėjo tiek, kiek planavo žieminių kviečių, o pasėtus rapsus užplakė lietus. Jis taip pat pasėjo tik pusę žiemkenčių ploto, nukentėjo rapsų pasėliai. Norėtų sėti daugiau žieminių kviečių – peržiemoję žiemkenčiai atseikėja didesnį derlių, bet negali įvažiuoti į permirkusias dirvas.
Rūpi kaimo gyvybingumas
Dabar T. Balčėnui, LŪS vicepirmininkui, tenka atstovauti Žemaitijos ūkininkams, spręsti viso regiono žemdirbių problemas. Kodėl ėmėsi šio atsakingo visuomeninio darbo?
– Buvau aktyvus LŪS rajono skyriaus narys – su rajono ūkininkais dalyvavau įvairiose žemdirbių akcijose, protestuose, važiavau į atvirus ūkininkų susirinkimus, susitikimus. Naujasis LŪS pirmininkas Gediminas Špakauskas, formavęs komandą, pasiūlė tapti vicepirmininku. Noriu, kad mūsų regiono ūkininkai būtų girdimi, žinomi. Sprendimas prasideda nuo žmogaus iškeltos problemos.
Nenoriu skirstyti ūkininkų į smulkiuosius, vidutinius ar stambiuosius, pienininkyste ar gyvulininkyste besiverčiančius. Nereikia šio skirstymo – LŪS jungia visus, ir mažus ūkininkus, ir šeimas. Reikia palaikyti vieniems kitus. Atsiradus pieno krizei, supratome, kad bus ir grūdų. Atsirado. Turime visi žengti koja kojon. LŪS – prieš leidimą pirkti žemę turintiems 500 hektarų nuosavos. Mums rūpi kaimo gyvybingumas, kaip čia pritraukti jaunus žmones.
LŪS sprendžiame įvairius klausimus. Mes, vicepirmininkai, esame skirtingų profesijų ir veiklų, atstovaujame skirtingiems regionams, dirbame bendrą darbą. Stipri LŪS prezidiumo komanda.
Kartu lengviau rasti sprendimus
– Ką pavyko nuveikti ūkininkų labui? Ar mūsų rajono ūkininkai aktyvūs?
– Mums rūpi Žemės įstatymas dėl žemės pirkimo, žaliojo kurso biurokratiniai dalykai, sprendėme dėl įmokų SODRAI. Būdami socialiniai partneriai, keliame aktualias problemas. Antai šiuo metu sunku įvažiuoti į laukus, bet reikia laistyti srutas. Rašysime raštus, kad keistų šį grafiką – atidėtų laistymo datą. Vyksta susitikimai, pokalbiai – tenka aukoti laiką, net savo ūkio darbus suvėlavau. Betgi tai savanoriška veikla visų labui.
Mūsų rajono ūkininkai nėra aktyvūs, trūksta susitelkimo – LŪS rajono skyriuje yra apie 80 narių. Palyginti su kitais rajonais, tai mažai, nors labai svarbu, kad jie dalyvautų žemdirbių organizacijoje – palaikome vieni kitus, dalijamės patirtimis, idėjomis. Skatinu ūkininkus jungtis – užsidariusiems tarp keturių sienų sunkiau, nes mato tik savo problemas, nebelieka vilčių dėl ateities. O bendraminčių būryje daug bendrų temų, išgirsti geros patirties, gali pats spręsti savo problemas, inicijuoti klausimus. Jeigu ūkininkai nekels visiems skaudžių problemų, bijos pasakyti, niekas jų nematys. Ateinantys metai atrodo labai sudėtingi, sunkūs emociškai. Bendruomenėje diskutuojant galima kai ką pakeisti. Netiesa, jog nieko negali pakeisti – kartu galima pakeisti. Tik reikia pradėti.
Svarsto apie išlikimą
– Pastarieji dveji metai – didelių išbandymų metai ūkininkams. O kokia ateitis?
– Iš tiesų tai išlikimo metai – situacija sekina psichologiškai ir finansiškai. Visgi žemaičiai kantresni už kitus – stengiasi išsilaikyti, nors sudėtinga. Energetinė krizė padidino gamybos sąnaudas, pašoko trąšų kainos, pabrango darbo jėga, o mūsų užaugintos produkcijos kaina – kaip prieš dešimtmetį – auginame už savikainą. Viskam pabrangus, mes negalime jos didinti, nes grūdus parduodame pasaulinės biržos rinkos kainomis. Be to, spaudžia žalieji kursai ir kiti biurokratiniai dalykai. Ūkininkų pelno maržos mažėja dėl krizių, politikos.
Ūkininkai skaičiuoja, svarsto, ar verta savo žemę dirbti, o gal išnuomojus daugiau uždirbtų?
Visoje Europoje neramus laikas ir krizės. LŪS vadovai važiavo į Briuselį kalbėtis su Europos Sąjungos ūkininkų asociacija. Ir ateitis miglota – neatrodo, kad baigsis karai.
– Kalbame apie ūkininkų problemas, bėdas – galbūt iš šalies kažkam atrodo, kad šie ir vėl skundžiasi be reikalo…
– Taip gali atrodyti tiems, kurie mūsų nepažįsta, ir jiems trūksta kritinio mąstymo. Aš savo pasirinktu keliu nesiskundžiu. Grūdų augintojai negauna paramos, nors kai kam atrodo, kad mes nieko nedirbame, tik pasėjame ir nusikuliame, o žiemą ilsimės. Pinigai mums krenta tiesiai į aruodus. Kažkodėl ūkininko laukuose pamatę naują techniką galvoja, kokį turtą jis valdo. Bet tai būtiniausia darbo priemonė – ne prabangos daiktas. Visuomenė klysta manydama, kad ūkininkas gauna pinigus iš kažkur – nuolat skiriamos dotacijos, subsidijos. Tai mus žeidžia, atskleidžia žmonių neišprusimą. Jeigu galvojama, kad žemės ūkyje taip pelninga, tai kodėl neina čia dirbti?
Klaipėdos rajono savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėja Aurelija Latakienė:
– Ūkininko ūkio registre šių metų spalio 1 d. registruotas 2 601 ūkininko ūkis, o sausio 1 d. – 2 623. Per 9 mėnesius Klaipėdos rajone įregistruotas ar atkurtas 51 ūkis – tiek pernai Savivaldybė įregistravo per metus. Visgi ūkininkų ūkių daugiau išregistruojama nei įregistruojama. Šiemet per 9 mėnesius ūkininko pažymėjimus Žemės ūkio skyriui grąžino 71 ūkininkas, o pernai – 106. Ūkiai išregistruojami dažniausiai dėl to, kad nebevykdoma žemės ūkio veikla dėl amžiaus ar sveikatos. Žemės ūkio veikla galima užsiimti ir neturint ūkininko pažymėjimo. Įregistravęs žemės ūkio valdą asmuo taip pat įgyja žemės ūkio veiklos subjekto statusą. Klaipėdos rajone žemės ūkio veikla aktyviai verčiasi apie 2 500 žemės ūkio veiklos subjektų.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
