Lyg ir atokvėpis

Pagaliau lyg atokvėpis. Nuo 8 kandidatų į LR prezidentus (ateinančiam sekmadieniui beliko 2), nuo baisiai neįdomių debatų, kur vedėjams tramdant pasisakančiuosius tik botago betrūko. Ir nuo intrigomis apipintos „Eurovizijos“, iš kurios atmintyje liko ne ausyse turėjusi skambėti nugalėtojo daina, o po sceną besiplaikstantis vyras su sijonu. Beje, save pristatantis niekuo, nes dar neatrado, neišsiaiškino tapatybės. Tradicinių pažiūrų ar silpnesnių nervų žmogui belieka tik išjungti ekranus ir pasiskelbti atostogas.
Atostogas skatina ir šylantis oras, sodri medžių žaluma, alyvų žydėjimas, pranešantis, jog abiturientams jau tuoj tuoj nuskambės paskutinis skambutis. Nepaisant visiško chaoso atsakingoje ministerijoje, mokyklos savo darbą padarys: vyks egzaminai, bus, kas juos vertina, nieko naujo čia dar neprigalvota. O kai aistros dėl tarpinių patikrinimų nurimo ir institucija tyliai veikia be ministro ir Nacionalinės švietimo agentūros vadovo, tai kyla klausimas – gal ir visai jų nereikia. Ateis ir vėl ims jaukti, kažką kurti, keisti, patys nesuprasdami, ką daro ir kam to reikia. Nebent vien dėl to, kad mokytojams būsimas atostogas apkartintų.
O atostogos visada asocijuojasi su kažkuo gražaus – įdomia kelione, gera knyga, sielai atgaivą suteikiančia švente, lauktais susitikimais. „Ir su daržais, braškėm, cibuliais, – priduria mano skeptikė bičiulė. – Dar uodais, erkėm ir kaimenėm musių.“ Tegul. Vis tiek iš vasaros norisi išgriebti kuo daugiau teigiamų emocijų, saulėtų dienų ir to taip reikalingo vitamino D (skaičiau autoritetingo mokslininko straipsnį, kad šis vitaminas labai svarbus, nes saugo nuo demencijos). Tad ir keliauja lietuviai lyg pašėlę. Štai iš Vilniaus oro uosto į Turkiją ištisai kyla lėktuvai, plūstama ten, kur valgai, geri ir niekas nerūpi. Jeigu namuose neretai pasijauti tarnaitė, tai ten – ponia. Nei lovos kloti, nei maisto gaminti, nei indų plauti. Net nejauku, kaip viskas gatava. Išliejai kavą, tuoj prišoks, pavalys, nukrito trupinėlis, jau šluoja, žvilgtelėjai baro link, tuoj klausia: „Ką, ponia, gersite?“ Įvairiaspalvių valgymų kalnai taip ir traukia akį. Tik kažkodėl iš to maisto pertekliaus grįžus taip skanu keptos bulvės su kefyru…
Atostogos be knygos – lyg valgis be druskos. Sotu, bet neskanu. Tokį skaitymo gardumą pajutau su Violetos Tapinienės knyga „Susigrąžinto laiko blyksniai“. Pažinojau autorę kaip garsią Vilniaus mokytoją, kuriai iki šiol lenkiasi ne vienas jos išugdytas teatralas, žymus medikas ar aktorius (beje, po Lietuvą skaidrindamas savivaldybių finansus vis dar keliauja jos sūnus Andrius, buvo ir pas mus užsukęs, irgi kažką rado). Paskui pernelyg anksti pasitraukusią iš aktyvaus gyvenimo, nes pasirinko slaugyti insulto pakirstą vyrą, itin daug metų taip. Tik knyga ne apie slaugą, vargą ar aukojimąsi. Tai meninė autorės biografija, labai asmeniška, atvira, su daug poezijos (gal net per daug), atspindinti vyresnės kartos inteligentų gyvenimą, kai skurdžioje buityje irgi buvo daug privalumų ir džiaugsmų. Atskleidžiama šeimos drama, kai jaunutė mama su ką tik gimusia dukra lieka Lietuvoje, o tėvas 50 metų gyvena Kanadoje. Šeima susitinka Nepriklausomybės metais, ir savi, bet tokie svetimi žmonės bando gyvenimą kurti iš naujo. Vienas knygos skyrius yra skirtas darbui mokykloje, čia kiekvienas mokytojas gali atrasti momentų, kuriuos ir pats patyrė, išgyveno. Ne tik linksmų, visokių. Tik nerasite jokios abejonės savo profesiniu pasirinkimu. „…mano gyvenime nebuvo nė vienos minutės, kad pagalvočiau, jog esu ne ten, kur gal turėjau ar galėjau būti“, – sako autorė. Gaila, kad paprastai mokytojai nerašo knygų, greičiausiai jie tam neturi laiko, o istorijas, patyrimus tiesiog pasilieka auklėtinių susitikimams. Šioje V. Tapinienės knygoje daug žinomų pavardžių, prisimenami jau išėję žmonės, todėl taip prasmingai nuskamba pacituotos poeto Algimanto Mackaus eilutės: „baigiasi mūsų sezonas… / Ir antro žemėje nebus, bet patikėti nenorėjom… kad žmogus / pavasarį numirt galėjo, / kai lijo kvepiantis lietus.“ Apskritai ši knyga labai šviesi, įkvepianti ir neleidžianti senėjant niurgzti.
O mums dar kukuoja gegutė gražiai, melodingai. Gerai, jeigu kišenėje kokią kapeikėlę užčiuopi, jeigu būni pasiruošęs. Bet dažniausiai tai šis ku kū užklumpa netikėtai. Tada puoli skaičiuoti metus, kiek čia dar liko. Vieni savuosius, asmeninius, kiti tuos, kurie dar valdišką naudą jiems neš. Lietuviškas būdas diktuoja savo – vienų noris daugiau, o apie kitus galvodamas svarstai, kaip tą gegutę pabaidyti. Netikęs paukštis. Ir pati negraži, ir dar vaikus mėto. Betgi neverta. Atokvėpis.