Lyg modernistiniame paveiksle…

Kiekvieni metai yra mūsų metai, savi, nes jau išgyventi, išbūti. Kiek bekeiktume darbą, priešus, valdžią ar grėsmingai besivejantį skurdą, bet tik būdami galime tai daryti. Galime netgi kažką pakeisti, gal nedaug, bet vis kažką. Žinoma, mandagiausia pradėti nuo savęs, bet, ką jau padarysi, kad ant kitų geriau matyti. Kaip modernistiniame paveiksle, vienas mato pievą, o kitas dar ir arklius joje.
Skaudžiausia – nesibaigiančio karo tema. Blizguliuoja, žybsi pasaulio miestai, sukasi karuselės, stebina viena už kitą gražesnės eglutės, o tame fone – sugriauti namai, ašaros, mirtys ir į dangų apanglėjusias šakas tiesiantys sudegusių medžių kamienai. Ir suluošinti jauni žmonės, kurie jau niekada nebus tokie kaip buvo. Karo veidas visada žiaurus, ar tai būtų pasakojama Remarko, ar idiotiškąją žudymo pusę atskleistų čekų rašytojas Hašekas, paleidęs į pasaulį nemirtingąjį kareivį Šveiką, ar dabartiniai karo vaizdai. Beribis godumas, jėgos demonstravimas pirmiausia sunaikina žmogiškumą, ir šventėms čia vietos nėra. Gal todėl nei kosmoso pasiekimai, nei dirbtinis intelektas, nei pro žemę skriejantys asteroidai nedaro didelio įspūdžio, nes žmogus vis dėlto silpna būtybė. Ypač situacijose, kurios nuo tavęs nepriklauso.
Ką daro šiuolaikiniai žmonės grėsmės akivaizdoje? Ogi linksminasi, na, dar kvailioja, leidžia pinigus, keičia lytį, nenori auginti vaikų ir niekam įsipareigoti. Dar skuba statyti senelių globos namus, kad turėtų kur be rūpesčio palikti savo senstančius tėvus. Pažiūrėkim, kaip tai plečiasi mūsų rajone, ir vis tiek rikiuojasi laukiančiųjų eilės. Dar kita dalis jaunimo blaškosi po pasaulį, ieškodami savo tapatybės ir namų ar bandydami įrodyti žmogaus fizines galias. Bauginančiai keista, bet taip yra. Kaip kitaip vertinti „garsųjį meno kūrinį“, pasauliniame aukcione parduotą už daugiau kaip šešis milijonus dolerių. Tas tiesiog ant sienos lipnia juosta priklijuotas bananas, kurį nusipirkęs milijonierius čia pat suvalgė. Apie meną čia nėra ko ir kalbėti. Mat turtuoliai taip linksminasi, pamiršdami tikrąją pinigų vertę ir tuos, kuriems net kasdienio maisto trūksta.
Vis dėlto pavydėti pasaulio turtingiesiems tikrai nereikėtų, nes išbandymo pinigais jie neišlaikė. Pristigo ir sveiko proto, ir vaizduotės, ir geranoriškumo. Ar daug laimės suteikė tas suvalgytas bananas? Kažin, tačiau girdint, kaip švaistosi pinigais ir mėgaujasi prabanga mūsų tautiečiai, pirmiausia turi savyje nugalėti kylantį pasipiktinimą. Net įvairios aukojimo akcijos, Maltos sriubos dalijimas sukelia gana prieštaringų minčių. Kaip čia atsitiko, kad vieni „kasa“ pinigus, o kitiems – prabanga ir sotesnė lėkštė sriubos? Tai ne tik kelia pasipiktinimą, bet ir slopina atjautą, gailestį, labdaringą aukojimą – pagrindines žmogiškąsias savybes. Užtat sukčiavimui, melui ir apgaulei – atkili vartai.
Štai pavyzdys iš mūsų gyvenamosios aplinkos. J. Basanavičiaus gatvės pradžioje, viename iš kiemų, stovi ryškus raudonas konteineris, ant kurio parašyta, kad čia surenkami daiktai nukentėjusiems nuo karo (parašyta su klaidom, bet jau tiek to). Daiktai, esą, turi būti švarūs, tvarkingi, saugiai supakuoti. Taip ne vienas ir darėm. Juk dar nedingo noras užjausti, padėti, pasidalinti. Ir ką gi. Neseniai internete paplinta žinia, jog tokių konteinerių yra ne tik mūsų savivaldybėje, bet ir Kretingoje, Klaipėdoje, tik niekas nežino, kas čia juos pastatė, kas tie „geraširdžiai žmonės“. Smalsuoliams pradėjus ieškoti ir šiaip taip užčiuopus siūlo galą paaiškėjo, kad taip sumąstė viena šeima. Daiktus jie surenka, parduoda, o pinigus leidžia savo reikmėms. Štai ir visas labdaringas žygis. O kiek tokių „startuolių“ dar surastume. Tad ar nereikėtų viešinti tokius ir panašius „verslus“, skelbti jų sumanytojų pilnus vardus ir pavardes. Kas iš to, kad parašoma, jog V. K. apgavo S. M., o prie to dar prisidėjo J. K., įtraukęs į savo nešvarią veiklą P. R.? Toks įslaptinimas tik skatina sukčius naujas užmačias brandinti. Jeigu ne gėda apgaudinėti, tai reikia ir bausmę prisiimti, bent jau viešą pasmerkimą išgyventi. Kaip kitaip nuo tokių bendrapiliečių apsiginti?
Modernėjančiame pasaulyje gyvenanti moderni visuomenė tik sustiprina iliuziją, jog viskas gerai, taip ir turi būti. Progresas, atradimai, šuoliai į pasaulio erdves nustelbia paprastą žmogišką gyvenimą. Tą, kuriam nereikia pūvančio banano už milijoną dolerių, kuriame žmogiškumas dar netapo deficitine preke juodojo penktadienio rinkoje.