Mada ar tradicija?
Kas darbštesnis – Seimas ar Vyriausybė? Kas protingesnė – pozicija ar opozicija? Kas teisus – generolas ar ministrė? Kas tvirtesnė – mada ar tradicija? Daug klausimų kyla, bet tik į vieną visada aiškus, jau seniausiai įkaltas atsakymas – kas laimės? Jis vietinis ir visada vienas – Gargždų „Banga“. Sunku ir jai, bet kartais, žiūrėk, ima pavyksta, nes tai tik žaidimas. Čia laimėjimas ar pralaimėjimas labai nestebina, bet kai žaidžiama su mirtimi, kažkaip nejauku.
Kai viena Lietuvos dalis lankė mirusių artimųjų kapus, kita spietėsi ant Palangos tilto ar pilnais lėktuvais skrido į šiltus kraštus. Laisvos dienos jiems buvo tik dar vienos atostogos, kurios sutapo ir su mokyklinėm, tad visa šeima galėjo drauge pasilepinti, papramogauti. Žinoma, jie prieš tai šventė Heloviną, sužavėti dalijosi stulbinančiai baisiomis nuotraukomis. Pamėkliški veidai, kruvinų žaizdų imitacijos, kraupi muzika… Kol tai organizuojama tik vaikams pašiurpinti, ypač jeigu tai estetiškai, skoningai parengta, toks šiurpuliukų vakaras dar suprantamas, bet kai suaugusieji praranda savos kultūros pojūtį, darosi baugu. Gyvename virsmo laiką, kai nemokšiškai stumiamos mūsų senosios tradicijos, o vietoj jų brukamas pigus užsienietiškas surogatas. Gaila, bet jaunimas tam labai imlus, kaip ir viskam, kas nelietuviška, nesava. Atrodytų, jau per tiek laisvės metų galėta atsirinkti, atsižaisti. Kodėl tai dar paliko? Iš baimės, iš nežinojimo? Per TV žinias matytame reportaže buvo rodoma, kaip Dzūkijos kaime puoselėjama sena tradicija – mirusiųjų garbei kuriamas laužas, prie jo susirinkę kaimo gyventojai prisimena išėjusius, kalbasi, bendrauja. Deja, tame suėjime jaunimo nepastebėjau. Mūsų rajono Slengių gyvenvietės žmonės, siekdami atkreipti dėmesį į eismo saugumo problemas, vietoj Helovino pagrindinėse gatvėse uždegė žvakutes. Žinoma, tos ir kitos problemos tuoj bauginančiai atsirems į finansinius išteklius, bet pirmoji šios akcijos dalis nuteikia tikrai šviesiai.
Mūsų kultūros istorijoje užfiksuota nemažai dalykų, kurie skirti žmonėms bauginti. Tai ir gąsdinantys pasakojimai, vadinamosios šiurpės, taip pat pasakos, sakmės, seniausios iš jų – be laimingos pabaigos. Tik šitai nesiejama su mirusiųjų paminėjimo tradicija, jokiu būdu nesityčiojama iš mirties grimasų, mirtis nevaizduojama kažkokios kruvinos pamėklės pavidalu. Daugiau tai buvo susiję su paslaptimi, tikėjimu, pagarba išeinančiam, ramybe. Šįmet pagaliau ir dvasininkai neištylėjo, pirmą kartą helovininį šėlsmą viešai įvardijo kaip satanizmą arba velnio garbinimo apraišką. Tokių vakarėlių vaizdai tikrai kraupūs. Galima pamanyti, jog žmonės taip elgiasi iš baimės. Jie tiesiog bijo mirties, bijo to „niekada, daugiau niekada“ ir tuo klaikiu žaismu save drąsina. Štai vienoje lietuvių sakmėje apie pasaulio sutvėrimą pasakojama, esą kažkada seniai seniai žmonės žinojo savo mirties dieną. Taigi vaikšto Dievas po žemę, žiūri – žmogus tvorą iš šiaudų tveria. Klausia, kodėl jis taip darąs. O žmogus ir sakąs, jog liko gyventi tik viena diena, tad jam ir tos šiaudinės užteksią. Nuo to laiko Dievas padarė taip, kad žmogus nežino savo mirties dienos.
Nežino, bet kiek kvailų, vienadienių darbų pridaro, šiaudinių projektų prikuria. Jeigu taip imtume skaičiuoti, tai gal ir dienos neužtektų. Bet… šį kartą be politikos. Taigi ką galima padaryti kitaip, nelaukiant pagalbos, palankių įstatymų, sprendimų ar orų. Tikrai yra ką. Pirmiausia reikia prisiminti, jog sutvarkyti artimųjų kapus yra pareiga. Sveikintina, kad Gargžduose ant apleistų kapų atsirado lentelės su užrašu, jog, tam tikrą laiką nesusitvarkius, neprižiūrima kapavietė bus perduota kitiems. O tokių apleistų kapų vis daugėja. Palaidoja savo artimąjį plačiausiame žemės plote, sukloja gėles ir vainikus ir pamiršta ilgiems metams. Nuo pareigos neatleidžiami ir emigravusieji, neprošal ir jiems priminti – negalite prižiūrėti, Lietuvą mylite tik iš tolo, ieškokite kitų būdų, kaip tvarkytis. Tokios ir panašios mintys taip pat kyla žvelgiant į mieste stūksančius nenaudojamus, apleistus pastatus. Suklypusios trobelės, nuo kurių palangių į gatvę smalsiai žvalgosi žiurkės, daugybę metų pamirštas statinys prie Sporto centro (gal jį galima taip pat apipiešti?), griūvančios tvoros, garažai… Tikrai šiurpą keliantys vaizdai, visai nederantys savo veidą formuojančiam miestui.
Dabar, kai lapų ant medžių beveik neliko, taip aiškiai lenda visi nesutvarkyti kampai ir kertės, kad tereikia tik po miestą pasivaikščioti ir šeimininko žvilgsniu pažiūrėti. Atsakymą beveik žinau: „Iš kur viskam pinigų paimti?“ Bet tai jau kita tema.
Dalia DAUGĖLIENĖ
Gargždiškė
