Mažosios Lietuvos istorijos muziejus – vienas moderniausių

Mažosios Lietuvos istorijos muziejui šie metai buvo ypatingi: prieš šimtą metų, 1924 m. birželio 24 d., įkurtas žymaus šio krašto visuomenės veikėjo Adomo Brako ir Klaipėdos krašto muziejaus draugijos.
Trys svarbūs aspektai
Per šimtmetį muziejus Klaipėdoje ne kartą kėlėsi iš vieno pastato į kitą, keitė pavadinimus, kol galiausiai 1988 m. birželio 17 d. pasivadinęs dabartiniu pavadinimu įsikūrė Klaipėdos senamiestyje, Didžiojo Vandens gatvėje. Muziejuje yra biblioteka, archyvas, veikia Archeologijos ir restauravimo, Etnografijos, Istorijos, Edukacijos ir Ryšių su visuomene skyriai. Muziejus turi 3 padalinius: Kalvystės ir Pilies muziejai bei Martyno Mažvydo skulptūrų parkas.
Muziejaus direktorius dr. Jonas Genys, paprašytas įvardinti muziejų paskirtį šiuolaikiniame moderniame pasaulyje, išskiria tris svarbiausius aspektus. Pirmasis – skiepyti atminties kultūros vertybes, t. y. ugdyti žmonių identitetą. Šiame regione ir šioje visuomenėje gyvenantis žmogus, atsiremdamas į savo tautos praeitį, turi komfortiškai jaustis suvokdamas esantis kaip vienas iš tradicijos nešėjų. Ant­ras uždavinys – reprezentuoti šį regioną visai Lietuvai ir užsieniui. Muziejai, kultūriniai renginiai, bendravimo su mūsų krašto žmonėmis formuojamas įvaizdis yra tai, ką išsiveža iš čia pabuvoję svečiai. Trečia – kultūrinio paveldo apsauga. Eksponatai yra istorijos šaltiniai, vertybė ne tiek pats daiktas, o tai, ką jis sako, pasakoja. Prakalbinti eksponatus ir yra istorikų, muziejininkų darbas.
Rėmėjai, aukcionai, dovanos
Dr. J. Genys džiaugiasi, jog jo vadovaujamas muziejus dėl informacinių technologijų integravimo, istorinių šaltinių rekonstrukcijų, vaizdo siužetų, unikalių eksponatų yra vienas moderniausių Lietuvoje.
Šiuo metu muziejuje saugoma per 140 000 inventorizuotų eksponatų, didžiulis kiekis dar laukia inventorizacijos. Vien per nesenus archeologinius kasinėjimus Klaipėdos piliavietėje rasta apie 38 000. Ekspozicijose yra tik kokie 5–7 proc. visų eksponatų. Direktoriaus teigimu, muziejui išsilaikyti ir kaupti naujas vertybes lėšų užtenka – pagrindinis lėšų šaltinis – miesto biudžetas. Muziejaus turtinimui per metus skiria 8 000 eurų. Būna atvejų, kai, norint įsigyti ar laikinai pasiskolinti edukacijai kokį brangesnį eksponatą, šios sumos nebeužtenka, nes dalis lėšų jau išleista. Ypač reti vienetiniai eksponatai įsigyjami aukcionuose, kuriuose vyksta įtempta konkurencija su turtingais privačiais kolekcininkais. Tenka kreiptis į miesto didžiąsias įstaigas, organizacijas ir šios paremia finansiškai, transportu ar kitaip – nespėsi su lėšomis – aukcionas nelauks, geidžiamą eksponatą nupirks kas nors kitas. Ruošiant leidinius paremia leidyklos.
Paskutiniame aukcione vienos 19 a. nuotraukos kaina kilo iki 140 eurų. O štai dar seniau vykusiame aukcione už Kristupo Hartknocho (Christophor Hartknoch) 1684 m. Prūsijos istoriją teko pakloti 6 000 eurų, tačiau šio leidinio istorinė vertė didesnė už piniginę. Šalia šio muziejuje eksponuojamas dar senesnis 1679 m. leidinys – Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“, kurį spaudai parengė tas pats Kristupas Hartknochas.

Ne auksinis, bet aukso vertės
Yra ir privačių asmenų, kurie turtina muziejaus fondus. Bavarijoje gyvenantys šio krašto išeiviai, kurių tėvai, seneliai, kažkada gyvenę šiame krašte, užėmė aukštas pareigas – perduoda vertingo rankraštinio archyvo. Švedijoje gyvenanti Marina Kučinskienė aukcionuose perka vertingus eksponatus ir perduoda mūsų muziejui. Iš vietinių žmonių daugiausia eksponatų surinkta etnografijos skyriui – tai įvairūs buities rakandai, prietaisai, apdarai. Kartais žmonės atneša daiktų, kurie labiau tinka Jūrų ar kitam muziejui, tai patariama siūlyti jiems. Patys seniausi šiame muziejuje dokumentai yra 17–18 amžių, bet juose fiksuota daugiausia ūkinė veikla, todėl istorinė vertė nedidelė.
Paklaustas, koks pačiam asmeniškai vertingiausias eksponatas, dr. J. Genys sako, kad tokio kaip ir nėra, nes toks požiūris labiau būdingas privatiems kolekcininkams. Po to nusišypso ir sako: „Nė vienos auksinės monetos nesu radęs, nors muziejuje jų pilna, koks 30 auksinių žiedų.“ Po pauzės pašnekovas priduria, kad muziejuose patys vertingiausi yra vienetiniai eksponatai, nors būna ir tokių atvejų, kad kartais ilgokai jų vertė lieka nepastebėta. Štai Kauno Karo muziejuje yra Tilžės Aktas. Ne auksinis, bet aukso vertės. Su kauniečiais palaikomi draugiški ryšiai, tačiau šio ypač svarbaus Klaipėdai dokumento atiduoti nesutinka. Pas juos ilgą laiką į apyrašus buvo įtrauktas ne kaip Aktas, bet kaip paprastas dokumentas, todėl ir išgulėjo ilgą laiką niekam neužkliūdamas…
Gargždų ir Veiviržėnų lobiai bei karalienės suknelė
Po Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus sales maloniai sutiko palydėti muziejininkė-edukatorė Agnė Adomaitytė. Ekspozicija, kaip įprasta, pradedama nuo pačių seniausių laikų. Mums priėjus kuršių gyvenvietės vyro ir moters rekonstrukciją, mano palydovė ištraukia iš kuršių kario maketo makšties kardą ir siūlo pasigrožėti šiuo ginklu, jo rankenos puošyba.
Ilgą laiką buvo manyta, jog tuo laikotarpiu ginklai buvę primityvūs. Apžiūrėjęs šį gink­lą, tikrai tokios nuomonės atsisakysi. Klaipėdiškiai ypač didžiuojasi, jog Klaipėda neoficialiai vienus metus buvo tapusi Prūsijos karalių rezidenciją, kai, Napoleonui sutriuškinus Prūsijos armiją, Klaipėdoje prieglobstį rado Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III ir jo žmona Luizė. Klaipėda buvo likęs vienintelis laisvas miestas, į kurį iš Karaliaučiaus per Kuršių neriją karališkoji šeima atvyko 1807 m. sausį ir prabuvo čia iki 1808 m. sausio mėn. Vietiniai pirkliai Berlyne užsakė prabangų auksu siuvinėtą audinį, iš kurio turėjo būti pasiūta suknelė ir dovanota karalienei Luizei. Deja, karalienė anksti mirė ir dovana liko neįteikta. Audinys niekur nedingo ir nemaža jo atraiža šiuo metu eksponuojama Mažosios Lietuvos muziejuje.
Klaipėdos rajono gyventojams ne ką mažiau įdomūs turėtų būti Gargžduose ir Veiviržėnų seniūnijoje, Jucaičių kaime, rasti lobiai. Juos sudaro įvairios 17–18 amžių monetos. „Piliavietės teritorijoje rastas auksinis rožiniu brangakmeniu inkrustuotas 16 a. žiedas – tai renesanso epochos ženklas, rodantis tuometinio miesto augimą“, – sako dr. J. Genys. Tačiau ne mažiau įdomus radinys – apie 900 žvejybos kabliukų vienoje vietoje!
Per metus Mažosios Lietuvos muziejuje apsilanko apie 16–17 tūkstančių lankytojų. Muziejus laukia Jūsų.
Egidijus ŽIEDAS
Autoriaus nuotr.