Menotyrininko Petro Šmito netektis
Būna, kad žmogus nugyvena visą amžių mieste tarp artimųjų ir lieka už jų rato nepastebėtas. Tačiau yra ir tokių žmonių, kurie dalyvauja visuose svarbiuose gyvenamosios vietovės raidos įvykiuose, palieka pėdsaką, skina kelią pokyčiams arba sulaiko nuo nepamatuotų norų kažką keisti. Toks žmogus buvo menotyrininkas Petras Šmitas.
Sunku ištarti žodį „buvo“, kalbant apie šį žmogų. Sunku įsivaizduoti, kad jis nebeateis į parodų atidarymus, seminarus, įvairių bendruomenių renginius, nebeišgirsime jo pranešimuose tiesaus žodžio, be pataikavimo mados vėjams. Per gyvenimą jam teko apie meną kalbėti įvairioms auditorijoms: mokiniams pamokose, studentams paskaitose, kultūros darbuotojų edukaciniuose renginiuose, atsitiktiniams parodų atidarymų ar kitų renginių lankytojams. Prieš kiekvieną susitikimą su auditorija, renginį, kokio lygio jis bebūtų, ilgas valandas praleisdavo bibliotekų skaityklose, kruopščiai ruošėsi. Menotyrininkas gerbė žmonių norą šviestis, domėtis meno istorija, įvairių epochų meno būdingais stiliais.
Menininkai yra linkę pasirinkti žiniuonio poziciją ir su panieka žvelgti į tuos, kurie vėlokai ar siaurai atvėrė meno pažinimo duris. Petras Šmitas mokėjo rasti tą žodį, kuris budina entuziazmą domėtis menu. Jis daug skaitė ir apie efektyvius žinių perteikimo būdus, stengėsi suteikti savo pranešimų klausytojams tokius pažinimo pagrindus, kurie priartintų profesionalų meną prie vartotojo, padėtų savarankiškai lavintis. Menotyrininkas kūrė mokymo priemones, skaidrių rinkinius, daug fotografavo. Klausytojams jis atrodė optimistiškai nusiteikęs, taikliai pajuokaudavo. Tačiau tiesos sakymas ne visada ir ne visiems pašnekovams patikdavo.
Žemaitija Petrui padovanojo gebėjimą ironiškai pažvelgti į pasaulį, užsispyrimą, ginant savo įsitikinimus. Dirbo daug, bet ne kartą pokalbiuose yra išsakęs nuomonę, kad nemėgstąs beprasmio darbo. Menotyrininkas buvo vienas iš tų kultūros veikėjų, kurie jautė pareigą sugrąžinti Klaipėdos kraštui užmarštin stumiamą istoriją, nutylėtus kultūros reiškinius ir meną kūrusias asmenybes. Jis buvo išrinktas Mažosios Lietuvos tarybos pirmininku.
Meno studijos prasidėjo Telšiuose. 1968 metais baigė Telšių taikomosios dailės technikumą ir buvo paskirtas dirbti į Klaipėdos 14-ąją vidurinę mokyklą piešimo ir braižybos mokytoju. 1975 m. baigė Lietuvos TSR Valstybinį dailės institutą, o 1976 pradėjo karjerą Klaipėdos vaikų dailės mokykloje (nuo 2006 m. Adomo Brako vaikų dailės mokykla). Ten dirbo meno istorijos mokytoju. Baigęs Valstybinį dailės institutą, įgijo menotyrininko kvalifikaciją, dėstė Klaipėdos universitete, S. Šimkaus konservatorijoje, Klaipėdos universitete.
P. Šmitui teko padirbėti ir rimtu valdininku Klaipėdos miesto kultūros paminklų apsaugos inspekcijos viršininku. Lietuvoje nėra daug specialistų, kurie sugeba vertinti meno kūrinius. Taigi menotyrininkas nepabūgo veiklos sudėtingumo. Tuo metu jis palaikė tuos klaipėdiečius, kurie norėjo išsaugoti miesto rotušės pastatą ir gaisrinės bokštą. Rotušės pastatą išsaugoti pavyko, o gaisrinės bokštelio Klaipėda neteko. Ginant architektūrinį miesto paveldą, teko įsitraukti į ginčus su oponentais.
Menotyrininkas yra parašęs nemažai straipsnių apie kultūrą, meną, kūrėjus, buvo vienas iš dvylikos knygos „Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos“ (Mažoji Lietuva: lietuvininkų kovos./ Sudarytojas V. Šilas, 2022) autorių.
Jis ne tik analizavo kitų menininkų kūrybą, bet ir pats kūrė. Fotografavo miesto šventes, svarbesnius įvykius, įamžino iškilias asmenybes. Fotografijos spaudinius eksponavo parodose. Su jo fotografijos archyvu galima buvo susipažinti virtualiose parodose „Po toršeru“, Rūtos galerijoje organizuota paroda „Tikrovės atspindžiai“.
Likimas buvo palankus menotyrininko veiklai, suteikė gana ilgą amžių ir gebėjimą dirbti iki pat paskutinės gyvenimo dienos. Šių metų vasario mėnesiui jis buvo susiplanavęs nemažai darbų. 2023-02-09 dieną jis skaitė paskaitą „Erotika vaizduojamajame mene“ Klaipėdos I. Kanto viešosios bibliotekos Menų skyriuje, ruošėsi skaityti paskaitą Klaipėdos kultūrų komunikacijos centre Salvadoro Dali kūrybos parodos parengimo proga „Siurrealizmas ištakos, kūrėjai, pasekmės“. Ketino Klaipėdos visuomenę supažindinti su savo fotografijos darbais išsamioje darbų parodoje. Vasario dešimtą dieną, vykdamas į Kęstučio Balčikonio tapybos ir batikos darbų parodos atidarymą, pasijuto blogai, jam buvo suteikta medicininė pagalba, bet jo išgelbėti nepavyko.
Netekome įdomios asmenybės, miesto kultūros puoselėtojo ir unikalaus savitumo saugotojo. Sakoma, kad žmogus išlieka gyvas tol, kol jį prisimena pažinoję žmonės. Menotyrininką prisimins klaipėdiečiai, kuriuos Petras Šmitas stengėsi sudominti menu ir kūryba. Moksleiviai, kuriuos sutikęs jau po mokyklos baigimo atpažindavo, pakalbindavo, jei buvo reikalinga, padrąsindavo, studentai, kuriuos mokė žodžiais suteiktą informaciją papildydamas vaizdo atkūrimo priemonėmis, kolegos, kuriuos jis išjudindavo iš sąstingio, visi tie, kurie dalyvavo jo viešose paskaitose, klausė jo įžanginio žodžio parodų atidarymuose, bibliotekininkai, kurie net atsakinėdami į menotyrininko užklausas plėtė akiratį. Petras Šmitas rasdavo ką pasakyti net miesto literatams. Sugebėjo atkreipti dėmesį į nepavykusius eksperimentus neužgauliai, draugiškai, įtikinamai.
Nuoširdžiausia užuojauta Artimiesiems, bičiuliams, kolegoms, bendražygiams. Tegul Viešpats būna su juo…
Atsisveikinimas su velioniu vyks pirmadienį, vasario 13 d., nuo 18.00 val. iki 21.00 val. ir vasario 14 d. nuo 9.00 val. iki 13.00 val. laidojimo namuose Šv. Kazimiero parapijoje (Kretingos g. 40, Klaipėda).
Antradienį, vasario 14 d., 8.45 val. bus aukojamos šv. Mišios Šv. Kazimiero bažnyčioje (Kretingos g. 40, Klaipėda).
Į amžiną kelionę velionio urną išlydėsime 13.00 val.
Laidotuvės Lėbartų kapinėse.
Virginija LAURINAITIENĖ
VE nuotr.
