Mezgėja iš Pempių dovanos ukrainiečiams nesureikšmina
Pempių kaime, Priekulės seniūnijoje, gyvenimo saulėlydį pasitinkanti Birutė Andriuškienė negali nusėdėti be virbalų rankose. Neseniai savo megztų vilnonių kojinių perdavusi ukrainiečių kariams, sulaukė jų padėkos. Savo dovanos ji nesureikšmino, bet apdovanojimas maloniai nustebino. „Tiek aš tegaliu padėti, bet kojines ukrainiečiams megsiu, kol galėsiu. Jie atkovos savo žemes“, – įsitikinusi ilgaamžė, įkopusi į 95-uosius metus.
Nustebino karių padėka
B. Andriuškienė įdėmiai žiūri televizijos laidas, klausosi žinių ir labai išgyvena dėl ukrainiečių: kaip jie šaltą žiemą ištvers be elektros, dujų, šilumos, vandens? „Ir dar galo nematyti“, – baisėjosi pašnekovė. Jos atmintyje tebėra praėjusio amžiaus viduryje išgyvento karo, pokario vaizdų.
Perdavusi ukrainiečių kariams 12 porų savo megztų vilnonių kojinių, per kelias dienas vėl buvo numezgusi naujų. „Aš nesureikšminu to, kad numezgiau ukrainiečiams kojinių – tai mano kasdieninis darbas. Nieko neįžvelgiu, tik jaučiu, kad darau gerą darbą. Man tai – malonumas, atsipalaidavimas. Mezgu, kiek galiu ir noriu. Gera megzti – kai nepamezgu, man kažko trūksta“, – prisipažino senolė.
Ji džiaugėsi sužinojusi Drevernoje esant geradarius ūkininkus Vasiliauskus, kurie rūpinasi pagalba savo tėvynę ginantiems ukrainiečiams. Anksčiau numegztas kojines ji dovanojo globos namams uostamiestyje, slaugos namams „Gyvenimo gija“ Priekulėje, onkologinėmis ligomis sergantiems uostamiesčio vaikams. B. Andriuškienė neslėpė, kad ukrainiečių jai perduota padėka, ukrainietiškų saldainių dėžutė – staigmena, sumišimas. „Tiek aš tegaliu padėti, bet megsiu, kol galėsiu“, – patikino ilgaamžė.
Ji šypsodamasi pasakojo, kaip sugalvojo užsidirbti pinigų siūlams, kurie šiemet pabrangę. Pirkti iš pensijos avių vilnų siūlus – nepigu: už 3 kilogramus sumokėjo 40 eurų arba dešimtadalį savo pajamų. Taigi numezgė moteriškų kojinių, o geranoriška kaimynė jas pardavė savo kolegėms. Šios dar užsiprašė vyriškų numegzti, už kurias brangiau sumokėjo. Senolė patenkinta, kad siūlams nebereikėjo leisti kuklios pensijos pinigų.
Vaikystėje – kaip suaugusi
Ilgaamžę Pempių gyventoją rankdarbiai paviliojo vaikystėje ir šis pomėgis lydi iki šiol. Ji negali pasakyti, kaip išmoko megzti, nerti, tik prisimena, kad mamą prašė paaiškinti, kaip numegzti kojinės kulną. B. Andriuškienė nesuskaičiavo, kiek per savo gyvenimą numezgė kojinių. Jas pradėjo megzti senatvėje, kai kitus daiktus buvo per sunku megzti.
Tėvai buvo bemoksliai, bet šeima prenumeravo „Ūkininko patarėją“. „Iš jo išmokau skaityti ir rašyti. Šešerių metų mane nuvedė į mokyklą, iš karto į antrą klasę“, – šypsojosi ilgaamžė, kilusi iš Šateikių, Plungės rajono. Ji susidomėjo šio laikraščio priedu „Šeimininkė“, kurį vaikystėje pradėjo pirkti ir rišti. Iki šiol tebesaugo pageltusį 1937–1938 metų „Šeimininkės“ komplektą. Pasak B. Andriuškienės, čia galima rasti daug naudingų dalykų – valgių receptų, rankdarbių aprašymų ir kita.
Ne tik rankdarbiai domino mergaitę – ir politika. „Nuo vaikystės buvau kaip suaugusi. Paauglystėje turėjau supratimą apie karą. Man tai rūpėjo – nežinau, kodėl“, – sakė B. Andriuškienė.
Rusams užėmus ir pradėjus valdyti Lietuvą, liejosi kraujas, žmones prievartavo stoti į kolūkius, trėmė į Sibirą. Tai grėsė ir Birutės tėvams – buvo priversti iš Šateikių pasitraukti į Švėkšną.
Linki pergalės kovotojams
„Įdomi mano istorija“, – šyptelėjo B. Andriuškienė, įkopusi į 95-uosius metus. Ji baigė Kretingoje gimnaziją, bet prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė mokslus. Tėvų šeimoje augusios vienturtės Birutės niekas nelepino. „Dirbau visus darbus – ir su arkliais, – atskleidė pašnekovė. – Mat tėvelis išvykdavo uždarbiauti – tada buvo tiesiamas geležinkelis Kretinga–Plungė–Telšiai.“
Su tėvais persikėlusi į Švėkšną, dirbo girininkijoje buhaltere. Į Pempių kaimą Klaipėdos krašte B. Andriuškienė su vyru atsikraustė prieš 70 metų. Negalvojo čia pasilikti – tik porai metų ketino, užsidirbti norėjo, bet vyrą paskyrė eiguliu girininkijoje ir pasiliko visam gyvenimui. Vyras anksti išėjo – Birutei tuomet buvo 45-eri metai. Iš trijų dukrų tik viena pilnametystės buvo sulaukusi. Savo namuose ji dabar su vyriausiąja Birute sutinka gyvenimo saulėlydį. B. Andriuškienė gyvena seniausiame Pempių kaimo pastate, šišioniškių statytame prieš šimtmetį. Ji džiaugiasi senovine koklių krosnimi, o ypač „benkiu“ – prie krosnies sumūrytu suoleliu.
Seniausioje sodyboje gyvenanti B. Andriuškienė – vyriausia šiame kaime, bet ne Priekulės seniūnijoje. „Girdėjau, kad viena priekuliškė šiemet sulaukė 101 metų“, – šyptelėjo ilgaamžė.
B. Andriuškienei smagu, kad netoliese namą pasistatė ir jos jaunėlė dukra Alina, čia pat ir anūkė Laura su šeima gyvena. „Močiutė mums – pavyzdys, įkvėpimas. Ji turi savo ritualą – eina pasivaikščioti, stengiasi mankštintis, – kalbėjo Laura Velkaitė-Rameikė. – Ir labai domisi politika – ji tiki, kad Ukraina nugalės.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
