Ukrainos moksleiviai aukoja kariams, gargždiškiai gimnazistai kuria Ukrainai

Ukrainos vaikai agresorei Rusijai užpuolus jų mylimą šalį suaugo ne pagal metus. Sąmoningumas, supratingumas, pilietiškumas nėra tušti žodžiai Ukrainos jaunuomenėje. Kalbantis nuotoliniu būdu su Lvivo apskrities vaikų bibliotekos direktore Larysa Luhanova, labai sujaudino pasakojimas apie tai, kad jos anūkė labdaros mugėje pardavė savo mylimiausią lėlę ir gautus pinigėlius paaukojo Ukrainos kariams.

Su bibliotekos vadove, Ukrainos bibliotekininkų asociacijos pirmininko pavaduotoja L. Luhanova praėjusią savaitę „Bangoje“ paskelbėme interviu. Lvivo apskrities vaikų biblioteka ir Klaipėdos rajono savivaldybės Jono Lankučio viešoji biblioteka prieš kelerius metus bendradarbiavo tarptautiniame projekte.
Priminsime, kad į Lvivą pirmosiomis karo savaitėmis suplūdo apie 200 000 pabėgėlių. Daugelis vėliau išvyko į Lenkiją, Lietuvą, kitas šalis. Tačiau mieste liko apie 100 000 žmonių, iš kurių 70 000 vaikai. 
„Taigi mums iškilo svarbiausia užduotis adaptuoti karo siaubą išgyvenusius vaikus. Tokio siaubo pamiršti neįmanoma, tačiau būtina išmokyti, kaip gyventi po to, ką esi kraupaus patyręs, kaip susidoroti su depresija. Ypač tai aktualu paaugliams, kuriems neigiama patirtis gali padaryti įtaką ateičiai, prikaustyti prie priklausomybių. Labai svarbu, kad gyvenime jie nepalūžtų.
Lvive pabėgėliams, kurie neturi kur gyventi, yra įsteigtos laikinos prieglaudos vietos, lenkai pastatė modulinius namelius. Mes, bibliotekos darbuotojos, keletą kartų per savaitę ten važiuojame, užsiimame su vaikais. Kūrybinėse dirbtuvėse sukurtus darbelius parduodame labdaros mugėse: lėšos pervedamos mūsų narsiai kovojančiai kariuomenei. Juk taikos metais savo darbelius vaikai išsinešdavo namo, tačiau dabar jie patys labai noriai juos realizuoja mugėse, kad galėtų padėti Tėvynės gynėjams“, – „Bangai“ pasakojo Lvivo apskrities vaikų bibliotekos direktorė L. Luhanova.
Klaipėdos rajono laikraštis „Banga“, palaikydamas Ukrainos moksleivių pilietiškumą, paskelbė prašymą kurti eilėraščius apie savo bendraamžius kovojančioje šalyje. Esame dėkingi Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos lituanistams Zofijai Vaitkuvienei ir Vidui Vaitkui, atsiliepusiems į mūsų paskelbtą žinią ir paskatinusiems gimnazistus kurti.
Šiandien skelbiame gimnazijos moksleivių kūrybą, ir juos pasieks „Bangos“ redakcijos paskatinamosios kūrybinės premijos.

Kol žydės saulėgrąžos

Net ir dienom tamsiausiom
Saulė nedings šitam krašte.
Kol žydės saulėgrąžos ilgiausiai,
Nepamiršim mes apie tave.

Vis nenyksti iš mano galvos,
Bet nesijaudink, čia saugu.
Nueiti ir į širdį gali, kai nusibos –
Ten daug vietos, šilta ir jauku.

Kaskart kai krypteli,
Broliškos tautos tau tiesia rankas.
Šviesos akyse švysteli,
Ir vėl išbėgsi į aršiąsias kovas.
Julius KINDERIS

***

Mažo klausimai

Aš tik vaikas, aš tik vaikas,
O už ką man šitoks laikas?
Augu, šoku, gyvenu,
Į mokyklą tik skubu.

Bet kodėl gi man mažam
Ši našta jau amžinai?
Jei žemelė nedundėtų,
Tai gyvent vėl galėčiau…

Bėgčiau tarp savų laukų
Pilnu sniegu kiemeliu.
Mamai „ačiū“ pasakyčiau,
Jei tik ginklai netrukdytų.
Ir kodėl, kodėl gi, priešai,
Bandote vaikystę plėšyt?
Ką aš jums tiek padariau?
Gal žaisliukų nedaviau?

Aš prašau tik vieno gėrio –
Leiskit grįžti tėvynėlėn!
Duosiu kamuolius, balionus bei lapus,
Tik palikit mano nuosavus namus.
Eva ČERNIAVSKYTĖ

***

Gana

Rauda motinos, vaikai,
Pasisekė tau, jei dar nesugriuvę namai,
Tačiau švilpiančios bombos aidai
Veria širdį labai,
O nuožmūs vaizdai
Ir nežmogiški sapnai –
Atminty išlieka dar ilgai.

Sunku pasakyti, ką tau tenka patirti,
Fantazijos trūksta aprėpti.
Vidinis balselis nori išrėkti:
Gana to žiaurumo, gana!
Tai beprotiško dydžio klaida,
Kurios pasekmės nebus ištaisytos niekada.

Banguoja mėlynių jūra,
Saulė tamsi it žiaurumo lavina,
Teršia ją gauja kruvina,
Tačiau nuojauta kužda paslapčia,
Jog pergalė – jau čia.

Baigsis nelaimės diena,
Prašvis nauja, dar neatrasta.
Sugrįš ir šeima, šypsenų kupina,
Nes juk tai tavo namai – Ukraina.
Ugnė LABOKAITĖ

***

Mūsų gėlių darželis
(trys garsūs plojimai)

O juk viskas buvo ne taip.
Aš ir tu darželyje gėlių
Skynėme jas mamai.
Pamesdami iš rankų žaislus.
Grįždavau, mamą apkabindavau,
O tu pabučiuodavai jai žandą.
Ji mylėjo mus ir mums to užtekdavo.
Turėjome viską:
Šeimą, daug draugų, namus ir tą darželį gėlių,
Kuriame visada rinkdavome
Tik gražiausius žiedelius.
Bet tada:
BŽŽŽŽŽŽAPT! (garsėjantis)
Ir viskas pasikeitė.
Aš. Stoviu sustingusi.
Tu. Klūpi sutrikęs.
Jis ir ji. Jau nebemato.
Jie ir jos… Nebejuda. 
Mes – nebegirdim.
Esam vis dar drauge, tik ar ilgam?..
Namus – TRIOKŠT.
Gėlių darželį – POKŠT.
O mes… o mes
Šiame dulkių sūkury.
Palikti, pamiršti, dar nerasti.
Darija SERMONTYTĖ

***

Tik noriu grįžti namo

Mana tėvyne, Ukraina,
Čia gimiau ir čia aš augau
Linksmas, tyras ir nekaltas
Tavo vaikas
Ar man čia saugu?

Ar man čia saugu?
Mėgau žaisti su žaislais –
Meškis, barbės, mašinėlės –
Geriausieji vaikų draugai!
Kas gali būti geriau?

Kas gali būti geriau
Už aštuonmečio laimingą vaikystę?
Deja, staiga lyg su trenksmu griaustinio
Viskas griuvo, namai subyrėjo
O su griuvėsiais ir nepažįstami vyrai į namus sugužėjo.

Nepažįstami vyrai į namus sugužėjo…
Bandžiau kvėpuoti, pavyko tik alsuoti
Durklai mentyse
Įsikibus į tave
Ar skausmas gali būti malonus?

Ar skausmas gali būti malonus?
Jo grubios glamonės,
Kai liečia mano apnuogintus pečius,
Bet aš juk tik vaikas –
Ar tokia dabar mano vaikystė?

Ar tokia dabar mano vaikystė?
Aplink taip garsu,
Bet garsiausiai plaka mano širdis
Kai guliu kažkur tamsiam rūsy,
Kada pagaliau visa tai baigsis?

Kada pagaliau visa tai baigsis?
Aš tik noriu grįžti namo
Vėl būti normaliu vaiku.
Prašau ir meldžiu, Ukraina, būk stipri,
Nes tu mus visus gini.
Danielė DOMEIKYTĖ

***

Už laisvę – kartu

Lietuvoje mes telkiamės.
Palaikome Ukrainą,
Kovojančią su Rusijos agresija,
Ir branginančią savo laisvę.

Mūsų širdys yra su jumis
Ir mes kovosime kartu,
Kad apgintume Nepriklausomybę,
Ir būtumėme laisvi kartu.

Mes kalbame už tai, kas teisinga,
Ir niekada nesutiksime
Su Rusijos spaudimu ir prievarta.
Mes laikysimės savo žodžio.

Lietuvoje vieningi esame,
Ir kovojame už Jus
Už Jūsų laisvę ir teisybę.
Ir mes niekada nepasiduosime kaip ir Jūs.
Emilijus NEKROŠIUS

***

Ukrainos paukštis
Kiekvienas paukštis turi savo gimtinę, su kuria jau surištas nuo pat gimimo. Jis išskrenda, kai šalta, o tik šilčiau, ir vėl norisi sugrįžti į savo senąjį lizdą. Tas jaukumas ir vaikystės kraštas traukia net kai, regis, galėtų nuskristi paukštukas į bet kokią tik pasirinktą šalį, tačiau ne, jis renkasi parskristi atgal. Šios žemės niekas nepakeis ir savo gimtojo krašto jis neiškeistų. Bet jei kiekvieną dieną, o gal ir mėnesį ar net iš metų į metus sparnuotojo namus aplankytų neplanuotas šaltis, rūkas, šiukšlės jo lizde, šalia nebūtų artimo sparnuočio. Gimtinės pievų lauką nudažytų raudona spalva, grūdų čia nematytų, liktų tik sutrupėjusi žemės pluta. Ta netikėta pokyčių banga, kurios nė vienas negalėtume pakeisti. Tai ar eit kovot ir nepasiduot už savo žemę, kad šaltis atsitrauktų? Ar skrist toli toli, jog nutolęs nuo šio krašto dingtų atminimas? Pamiršt? Padėti viskam galą? Nebekentėt? O gal kaip tik stoti į šią kovą su nelygiaverčiu varžovu? Neleist ateiviams šią žemę užvaldyt! Kaipgi turi jaustis paukštis, jei aplink tik verksmai pasipila nakčia, dieną žmonės, kai bėgiodavo anksčiau tokiu laiku, dabar tik pėdina nuleidę galvą, nebendrauja, kažko bijo. Norėtų, kad sugrįžtų praeities laikai, tačiau ar greit, ar dar dešimtmečius teks laukti? Paukštelis paskendęs nežinioj ir laukia iš kitų pagalbos, nes vienas karo lauke – ne karys. Bet kad ir kaip jis to norėtų pakeist šią baisią savo dalią, negali vienas pats…
Erika Budajeva

***

Puslapį parengė Vilija BUTKUVIENĖ