• 14 rugpjūčio, 2022
|

Motinystė pareigūnės neužlaikė namuose

Veiklos skyriaus viršininkė K. Linkienė įsitikinusi, kad vaikai yra tėvų vidaus atspindys. Jie labai greitai parodo, ką blogai padarei, kam skyrei per mažai dėmesio, kam per daug. „Nors esu darboholikė, gyvenimas neapsiriboja darbo kabinetu. Man labai svarbi šeima. Tad mano tikslas yra būti tobula mama vaikams, svajonių žmona vyrui, o kolektyvui – vadove, kurią gerbia, bet ne bijo“, – atvirai sako pašnekovė, nuotraukoje įsiamžinusi su sūneliu Tautvydu ir dukra Ugne.Dar praėjusių metų gegužę Klaipėdos rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus viršininkė Kristina LINKIENĖ su vyru Gražvydu susilaukė sūnelio Tautvydo. Tačiau veikli moteris tik vienerius metus buvo pasinėrusi į motinystės džiaugsmus ir rūpesčius, o dabar jau sukasi darbe it vijurkas. Ji sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams apie pokyčius gyvenime bei darbo specifiką.

13 metų skirtumas

– Jūsų dukrai Ugnei jau beveik 14 metų, o Tautvydas neseniai atšventė tik pirmąjį gimtadienį. Tarp vaikų – 13 metų skirtumas!?

– Tikrai taip. Dukra Ugnė yra iš pirmosios santuokos, o Tautvydas – iš antrosios. Mano vyrui Gražvydui tai pirmasis biologinis vaikas. Ugnė jau nuo šešerių rašydavo laiškus Kalėdų Seneliui, kad nori maišo broliukų ir sesučių, tačiau taip jau susiklostė, kad ilgai augo kaip vienturtė. Mes su Gražvydu kelerius metus draugavome, vėliau susituokėme ir tik dar po kurio laiko pradėjome brandinti mintį apie kūdikį. Man pačiai vis atrodė, kad dar esu jauna, laikas nepabėgs, nejutau nė tiksinčio biologinio laikrodžio. Tik kartą stabtelėjau, pažvelgiau į Ugnę kitomis akimis ir suvokiau, kad ji jau paauglė. Tada savęs paklausiau: „Kada, jei ne dabar?“ Kiek daug yra istorijų apie kartu gimdančias mamą ir dukrą, nenorėjau būti vienos iš jų herojė, tad suskubome (juokiasi – aut. past.). Tautvydas yra labai lauktas, mylimas kūdikis, esu už jį dėkinga Dievui, vyrui.

– Koks jausmas panirti į motinystę po tokios ilgos pertraukos?

– Susilaukti kūdikio 22 ir 35 metų yra du skirtingi dalykai. Brandi motinystė dovanoja visiškai kitokį supratimą ir apie vaiką, ir apie šeimą. Atsiranda kantrybė, tad nebebaisios nė bemiegės naktys – niekas. Kita vertus, Tautvydas buvo auksinis kūdikis: labai ramus, jo nekamavo jokie diegliai, tad auginti jį tikras malonumas. Tuos vienerius metus buvau šimtu procentų atsidavusi motinystei, šeimai. Mūsų namai kvepėdavo ne tik karšta vakariene, bet ir pyragais; rasdavau laiko ir rankdarbiams – išmokau nerti vėrinius, apyrankes. Per Kalėdas dovanojau artimiesiems, draugėms savo kūrybos papuošalus. Man rankdarbiai yra meditacija, pats geriausias būdas atsipalaiduoti po darbų. Net televizoriaus žiūrėti tuščiomis rankomis negaliu – reikia nerti, megzti ar dar kuo nors užsiimti.

Vadovauja Veiklos skyriui

– Į darbą policijoje grįžote vos tik Tautvydui suėjo vieneri. Kodėl taip greitai?

– Nemėgstu daryti to, ko nesuprantu. O jei nesuprantu, tai gilinuosi. Suvokiau, kad pats optimaliausias laikas sugrįžti, neprarandant žinių, tarpžinybinių ryšių, yra po metų. Nenorėjau prarasti kompetencijos. Tačiau ir dabar tenka vytis, nes policijos struktūroje vyksta daug pokyčių, diegiama daug naujovių.

– Tiesa, kad grįžote į visiškai naujas pareigas?

– Taip. Anksčiau vadovavau kriminalinei policijai, man buvo priskirta siauresnė sritis, o dabar yra įsteigtas Veiklos skyrius, kuriam priklauso ir buvę kriminalistai, tyrėjai, apylinkių inspektoriai. Iš viso pagrindiniai yra du skyriai: Veiklos ir Reagavimo, kuris reaguoja į įvykius, pranešimus, viską fiksuoja, registruoja. O mano vadovaujamas Veiklos skyrius viską tiria. Tai policijos reformos pasekmė.

Džiaugiuosi, kad į mūsų skyrių ateina ir naujų perspektyvių statutinių pareigūnų, kurie dirba su užsidegimu. Kolektyvą darbui motyvuoja ir nuo liepos mėnesio didėsiantys atlyginimai, taip pat šalies mastu skiriamas didžiulis dėmesys darbo priemonėms, aprangai.

– Ar niekada nesigailėjote pasirinkusi karjerą jėgos struktūroje?

– Policijoje dirbu jau 17 metų. Čia nėra laiko moteriškoms kalboms prie kavos. Mano darbotvarkė suplanuota minučių tikslumu. Manau, visų statutinių struktūrų darbuotojai yra labai susisaistę su statutu, tad išsiskiria lojalumu. Eiliniai kokios nors bendrovės darbuotojai lengvai keičia darbo vietas: nepatiko darbdavys – išeina. Mes taip sau mąstyti neleidžiame. Juokauju, kad tarsi susituokiame su statutu, taip ir pensijos sulaukiame. Prisipažinsiu, pati kažkada turėjau planų išeiti į prokuratūrą, tačiau misija Kosove, kuriame tarnavau, pakeitė mano požiūrį ir sudėliojo visus taškus ant „i“.

– Ar vieneri metai vaiko priežiūros atostogose pakeitė Jus kaip vadovę?

– Motinystė privertė išeiti iš komforto zonos ir matyti plačiau: kad pasaulis nesusideda tik iš ikiteisminio tyrimo detalių. Juk yra žmonių, kurie turi ir mažus vaikus, ir ligotus tėvus. Anksčiau siauriau į viską žiūrėdavau. Dabar stengsiuosi labiau suprasti.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių