Naujajam turgaus direktoriui – iššūkių virtinė
„Gargždų turgaus“ direktorius R. Budginas viliasi, kad pasibaigus karantinui turgus bus ta vieta, kuri atsigaus greičiausiai. Prieš karantiną turguje šurmuliuodavo apie 50 prekybos vietų. Apribojus prekybą šiomis dienomis veikia vos keletas, prekiaujančiųjų lauke daržovėmis, vaisias, medumi, kioskeliuose – ir mėsos produktais.
Klaipėdietis Remigijus BUDGINAS „Gargždų turgaus“ direktoriaus pareigas pradėjo eiti jau per karantiną (kovo 23-iąją), tad, be įprastų iššūkių, tenka prisitaikyti prie ekstremalios situacijos. Kokia jo darbinė patirtis ir „Gargždų turgaus“ veiklos vizija, Remigijus mielai sutiko papasakoti „Bangos“ skaitytojams.
Sieks paversti malonia vieta
– Į Gargždų turgaus direktoriaus vietą pretendavo 8 kandidatai. Kaip manote, kas lėmė Jūsų pergalę, kokia jūsų darbinė patirtis?
– Visuomet sudėtinga pasakoti apie savo pranašumus, esu labai savikritiškas. Vis dėlto, manau, kad šio konkurso metu mano kandidatūros pasirinkimą lėmė labai koncentruotas veiklos planas ir sąsajų su politine valdžia neturėjimas.
Po mokslų porą metų dirbau vadybininku vienoje skandinaviško kapitalo įmonėje, po to dar porą metų dirbau su verslo partneriais įsteigtoje bendrovėje, užsiimančioje sandėliavimo sprendimais. Vėliau verslo dalį pardaviau ir apie 15 metų realizavau save įstaigoje, atsakingoje už saugią laivybą. Kai įstaiga buvo reorganizuota, teko išbandyti įgūdžius biokuro gamybos įmonėje, ieškant biokuro žaliavos. Paraleliai vysčiau savo verslą – anglų kalbos mokyklą vaikams.
– Miesto centre esantis turgus labai prašosi pokyčių, kokia Jūsų vizija?
– Turgus yra strategiškai patrauklioje vietoje. Konkurso metu įmonės valdybai pristačiau savo viziją: sieksiu, kad turgelis taptų širdžiai malonia vieta miestelėnams ir svečiams, prekybininkams ir kultūros žmonėms. Būtų nuostabu prie ar pačiame turgelyje turėti skulptūrą-simbolį, kuris susijęs su miesto istorija-legendomis. Gal atsiras koks akmens skulptorius ar medžio meistras, kuris norės palikti savo pėdsaką istorijoje. Taip pat vizualizuoju nemokamą aikštelę ar sceną, kurioje saugiai savo pasirodymus ir koncertus galėtų rengti jauni atlikėjai ar jų grupės, senjorai ir kiti kultūros saviveiklininkai. Šioje nedidelėje teritorijoje norėtųsi sukurti jaukią oazę, kurioje klausantis kažkieno pasirodymo galima atsigerti kavos ar arbatos, suvalgyti desertą, nusipirkti ekologiško maisto ar kitų gėrybių ir nuotaikingai laukti kito vizito į turgų.
Svarbu kartu su miesto architektais ir valdžia suderinti ir iš naujo perplanuoti šios teritorijos užstatymo schemą, reikalingas investicijas ir jų atsiperkamumą. Tik pritarus rajono Savivaldybei, suderinus visus būsimus projektus bus galima toliau planuoti konkrečius darbus. Būtų gerai, kad jau dabar miestelėnai galėtų teikti pasiūlymus, kuriant naują turgavietės logotipą.
Galvosopis – sumažėjusios pajamos
– Yra svarstymų, jog turgų esą reikėtų įkurdinti kitoje vietoje, sutiktumėte?
– Tik laikinai, kol vyktų esamos turgavietės infrastruktūros sutvarkymo darbai.
– Kaip karantinas pakeitė turgų: kokios numatomos pasekmės?
– Tebesitęsiantis karantinas kone 80 proc. apribojo kovo mėnesio pajamas, nes dėl pačių prekybininkų ir pirkėjų sumažėjimo beveik nebevyksta prekyba. Dabar ieškome būdų, kaip suvaldyti situaciją kovo ir balandžio mėnesiais. Tikimės, kad turgus bus ta vieta, kuri po krizės atsigaus greičiausiai. Suprantame, kad dabar svarbiausias klausimas yra sveikata, bet jei nevyks prekyba, sveikatos stiprinimui gali pritrūkti pinigų.
– Apibūdinkite save kaip vadovą? Kokia jūsų komanda?
– Save apibūdinčiau kaip nuosaikų, liberalių pažiūrų į komandinį darbą orientuotą vadovą. Tačiau esu aiškios ir reglamentuotos tvarkos šalininkas. Taip būna paprasčiau visiems susikalbėti, kai nuomonės išsiskiria.
Dabar turguje su direktoriumi yra 9 darbuotojai. Man pradėjus dirbti buvo 10. Mano nuomone, yra šiek tiek neefektyvus darbų pasidalijimas, todėl ir darbuotojų skaičius gal kiek per didelis tokio dydžio įmonei.
– Esate klaipėdiškis, koks Jūsų santykis su Gargždais, kiek Jums pažįstamas mūsų rajono centras?
– Gargždai man kelia malonius prisiminimus nuo vaikystės. Gargžduose gyveno mano pusbrolis ir pusseserė, pas kuriuos retkarčiais vasaromis paviešėdavau. Pusbrolis buvo užkietėjęs žvejys, taigi mes solidariai patraukdavome prie Minijos žvejoti. Beje, viena kaimynė Tauralaukyje, kur mes dabar gyvename, taip pat yra iš Gargždų, o ir dar keletas gyvenime sutiktų žmonių, gyvenančių Gargžduose, sutartinai teigdavo, kad čia gyventi yra patogu ir gera.
– Po įtemptos darbo dienos, kur randate ramybę?
– Šeimoje su žmona auginame keturis vaikus. Tiesa, šiuo metu juos labiausiai užima žmona ir seneliai, už tai jiems esu labai dėkingas.
Agnė ADOMAITĖ
V. VITAITĖS ir A. VALAIČIO nuotr.
