Ne visai šventiškos mintys Mokytojų dienos proga

„Niekada nesipykite su savo mokiniais, nes ateityje jie gali tapti jūsų viršininkais“, „Neskirstykite vaikų į gerus ir blogus, nes nėra absoliučiai gerų ir absoliučiai blogų žmonių“, „Blogas ne mokinys, o jo poelgis“, „Nėra negabių vaikų, kam nors jis vis tiek sumanesnis už kitus“, „Nemoralizuokite paauglių, nes jie paprastai girdi tik pirmą ir paskutinį sakinius. Pirmą su mintim: „Va, jau prasidėjo“, paskutinį – „Pagaliau baigėsi“. O visą kitą jie paprasčiausiai praleidžia pro ausis“. Kas paneigs šias tiesas, pasklidusias ne iš kokių metodinių knygų, o iš senųjų pedagogų patarimų pradedantiesiems? Juos, kaip ir daugelį kitų dalykų, patvirtina pats gyvenimas ir, be abejo, mokytojo darbo kasdienybė.
O mokytojo darbo kasdienybė nėra jau tokia šventiška ir pasakymas: „Pasirink tokį darbą, kad eitum kaip į šventę“ kažin ar tinka. Ne tas laikas, ne ta mokykla, ne tie ramučiai, rankutes tvarkingai ant suolo pasidėję vaikučiai kasdien laukia. Netgi pirmokėliai jau žino savo teises ir tai, kad: „Ateis mama ir viską sutvarkys“. O kur dar į mokyklas besiskverbiantys nauji vėjai. Štai vienoje Klaipėdos miesto mokyklų pradinių klasių mokiniai, ruošdamiesi kūno kultūrai ar šokių pamokoms, persirengia visi kartu, čia pat, klasėje. Atrodytų, kas čia tokio, juk jie maži, lytiškumo klausimų dar nesprendžia. Bet kur tau – sprendžia ir dar kaip. Aptarinėja vieni kitų kūno formas, apatinių madingumą, netrūksta ir pašaipėlių. Tėvai kreipiasi į mokyklos administraciją, prašo leisti berniukams ir mergaitėms rengtis atskirai, nes taip vaikams būtų jaukiau ir patogiau. Tik kažin kaip tai išsispręs, ar bus išgirsti, nes gal jau šitaip einama prie naujojo modelio – bendros lyties paieškų? Tikėtina, arba kaip dabar patogu sakyti, „galimai“ situacija bus konfliktiška, nes priešpriešų įaudrintoje visuomenėje naivu galvoti, kad mokyklose to pavyks išvengti.
Paskutinės dvi žinios iš Lietuvos mokyklų gyvenimo irgi visai nešventiškos. Viena iš jų apie tai, kaip niekaip nesusitvarkoma su ūkvedžio despotiškumu, jis kontroliuoja visos mokyklos darbą, net direktorę turi ginti kolegos ir ją palaikantys mokiniai. Viskas užrakinta, visi jo bijo, o nepaklusę patiria tokį psichologinį terorą, kad priversti rinktis kitą darbą. Žinoma, atvyko komisija iš Vilniaus, tiria, bet žmonėms reikia ramių darbo sąlygų dabar, o ne po mėnesio ar dviejų. O kaip ramiai dirbti toje mokykloje, kur nevaldomi siaučia trys paaugliai iš globos namų? Jie kada nori įsiveržia į klasę, išvarto suolus, apmėto kreida mokytoją, lentą prirašinėja keiksmažodžių ir apspjaudę išsigandusius vaikus pergalingai trenkia durimis. Šie mokiniai ateina ne mokytis, o nebaudžiami siautėti ir visus aplink terorizuoti. Įsivaizduokite mokytojo situaciją, kaip šiuos chuliganiškai besielgiančius vaikus (taip, vaikus!) sudrausminti. Žinoma, komisijos vėl tiria, bet, kol jos dirba, nuo trijų paauglių kenčia ne tik mokykla, bet ir visas miestelis. Taigi kas iš to, kad gražiai kalbama apie Tūkstantmečio mokyklų šviesą, bet ką daryti šioje mokykloje. O tokių ne viena.
Naivuoliai tie, kurie mano, jog mokytojais gali būti visi norintys (beje, ir tų norinčių ne kažkiek, nors ir stipendijos nemažos, ir žadama visokių kitokių lengvatų). Niekada taip nebuvo ir, greičiausiai, nebus. Vis dėlto tai specifinė profesija, reikalaujanti atitinkamų savybių, jai neužtenka minimalių dalyko žinių, griausmingo balso ir gebėjimo kartais „suvaikėti“. O baisiausia, kai mokytojas klasėje (pasitaiko ir aukštosiose mokyklose) paskelbia, kad dešimtukui moka tik jis pats, o mokinys to niekada nepasieks. Šviesaus atminimo KTU gimnazijos įkūrėjas B. Burgis, priimdamas mokytoją į darbą, pirmiausia jį gerokai paegzaminuodavo. Pokalbio klausimai apimdavo ne tik dėstomą sritį, bet ir kultūrą, meną, politiką. Esą, mokytojas turi orientuotis šalies situacijoje, būti apsiskaitęs, domėtis gyvenimo aktualijomis. Jeigu pretendentas apsiriboja tik pramoginėm laidom, turgaus kainom ir kas ką pasakė, toje mokykloje darbo tikrai negaus. Daugelis mūsų rajono vyresnės kartos mokytojų turbūt panašiai kalbėtų apie buvusią rajono Švietimo skyriaus metodinio kabineto vedėją, Gargždų miesto garbės pilietę Teresę Vaičiulienę. Skatinti, kviesti, reikalauti, bet neįžeisti – nežinau, ar toks buvo šios pedagogės darbo credo, bet jos nustebusį, nusivylusį žvilgsnį nusišnekėjusiojo pusėn atsimena ne vienas. Nereikėjo žodžių, jau ir taip būdavo aišku, jog šio kolegos laukia seminarai, paskaitos, prusinančios išvykos ir galimybė kitą kartą klaidos nekartoti. Turbūt tik taip išlieka pagarba ir dėkingumas.
Tokios pagarbos ir dėkingumo šiandien norisi palinkėti visiems mokytojams, o ypač pažymėtiems Metų mokytojo vardu ir Aldonos Gedvilaitės-Treijos premija. Kam teko svečiuotis Rygos lietuvių gimnazijoje tuo metu, kai jai vadovavo ši mūsų kraštietė, tas supras, kiek svarbus ir įpareigojantis šis vardas. Įkurti Latvijos sostinėje lietuvybės salelę, paversti ją geidžiamiausia miesto gimnazija, kad vien dėl noro ten mokytis net latviai imtų ieškoti lietuviškų šaknų (man tai primena Šolom Aleichemo gimnaziją Vilniuje ir jos buvusį direktorių Mišą Jakobą), tai pašaukimas, tarnystė žmonėms ir viso gyvenimo darbas.