Neatsilikti nuo naujovių žemės ūkyje
V. Liorenšaitis: „Įgyta patirtis ankstesnėse darbovietėse labai praverčia dirbant žemės ūkio bendrovėje.“
Kretingalės kooperatinės žemės ūkio bendrovės administracijos vadovo pavaduotojas Valdemaras Liorenšaitis šiuo metu atsakingas už gyvulininkystės verslą. Įgijęs buhalterijos žinių, baigęs informacinių technologijų studijas, paskutiniu metu darbo patirties sėmęsis perspektyvioje didmiesčio įmonėje, prieš 4 metus pasuko į žemės ūkį. Jis teigia, kad patirtis buvusiose darbovietėse labai praverčia, o sparčiai modernėjančiame žemės ūkyje svarbiausia neatsilikti nuo naujovių. Apie tai su V. Liorenšaičiu kalbėjosi „Bangos“ korespondentė.
– Kas atviliojo jauną informacinių technologijų specialistą dirbti žemės ūkio bendrovėje kaime?
– Į žemės ūkį atėjau visai iš kitos srities – anksčiau dirbau perspektyvioje Kauno įmonėje. Bet tai mano sprendimas – esu užsispyręs ir ryžtingas. Ir Kretingalė – ne kaimas: čia pat Palanga, Klaipėda. Ir žemės ūkis jau nebe tas, koks buvo prieš kelis dešimtmečius. Mūsų bendrovėje įdiegtos naujausios technologijos augalininkystėje. Kitokia padėtis gyvulininkystėje, kuriai vadovauju metus, esu atsakingas už šį verslą.
– Bepigu dirbti, kai šalia tėvelis Gerardas Liorenšaitis – Kretingalės KŽŪB administracijos vadovas…
– Šalia senosios patirties esu aš, modernioji patirtis. Taip, aš turiu tvirtą ramstį. Bet žemės ūkis man nesvetimas – užaugau šalia. Ankstyvoje jaunystėje teko padirbėti bendrovės grūdų sandėliuose. Aš visą laiką domėjausi, kas vyksta įmonėje: ką naujo pastatė, kokios technikos įsigijo, kaip plečiasi ūkis. Pirmaisiais metais bendrovėje dirbau buhalteriu (esu baigęs buhalterijos mokslus kolegijoje), kad susipažinčiau su žemės ūkio įmonės veikla. Po to dvejus metus – pirmininko pavaduotoju.
– Netikėtumų nepasitaikė per 4 darbo metus?
– Atėjau ryžtingai ir niekas manęs nenustebino. Suvokiu, kad žemės ūkio įmonės vadovui mokytis reikia visą gyvenimą. Svarbiausia – neatsilikti nuo naujovių žemės ūkyje, nes ateina naujos technologijos, gaminamos naujos trąšos, technika robotizuojama. Reikia ieškoti, kaip pigiau gaminti žemės ūkio produkciją. Daug minčių ir viltingų perspektyvų dėl bendrovės plėtros.
– Turite planų dėl gyvulininkystės verslo?
– Mano tikslas – plėsti gyvulininkystę. Juk mūsų rajono žemė tinkamiausia šiai šakai – žemės balas tik 40. Augalininkystės kaštai dideli, derliaus vis tiek negausi tiek, kaip Vidurio Lietuvoje, kur žemės balas dvigubai didesnis. Bet ir augalininkystės, ir gyvulininkystės versle yra sunkumų: iššalo žiemkenčiai, krito žaliavinio pieno supirkimo kaina.
Šiemet lankiausi užsienyje – stambiuose Latvijos, Estijos, Švedijos ūkiuose. Estijoje karvių fermoje mačiau karvių melžimo robotus. Didžiulė investicija, bet trūkstant darbo jėgos, puiki išeitis. Darbo našumas didžiulis. Tačiau fermoje reikalingas informacinių technologijų specialistas. Kol kas iškilusi dilema: ką daryti kitais metais? Jeigu Europos Sąjunga skirtų normalią paramą, būtų galima modernizuoti karvides. Tačiau negalima planuoti nežinant paramos galimybių.
– Kas sunkiausia dirbant šioje bendrovėje?
– Sunkiausia darbas su žmonėmis gyvulininkystėje. Sunku rasti žmogų, kuris dirbtų sąžiningai, atsakingai – daug atėjusiųjų dirbo atmestinai. Nuo padalinio vadovo iki darbininko. Bandėme skatinti ir drausminti, bet dažniausia tenka atleisti. Taigi modernizuoti fermas, kurios yra Kopūstų ir Pipirų kaimuose, – būtinybė. Palengvėtų darbas, sumažėtų darbuotojų, padidėtų atlyginimas. Ir dabar atlyginimu skųstis negalėtų: šėrikai, valytojai uždirba iki 1 200 litų „į rankas“.
– Jūsų vizijose – moderni žemės ūkio bendrovė. Kas pasikeitė per tuos metus, kai čia dirbate?
– Man atėjus, administracijoje dirbo 7 darbuotojai. Įdiegus pažangias technologijas – kompiuterinę apskaitą, 2010 m. sumažėjo iki 4, paspartėjo darbas.
– Papasakokite apie save.
– Su žmona Agne auginame pusketvirtų metų sūnelį Enriką. Klaipėdoje nuomojame būstą. Dirbti abu važiuojame į Kretingalę, tą pačią žemės ūkio bendrovę. Žmona čia dirba buhaltere.
