Niokotą lietuvininkų praeitį mokslininkai atkūrė knygoje

Už ilgamečius darbus tiriant Lietuvos etninę architektūrą ir Mažąją Lietuvą Martynas Purvinas ir ilgametė talkininkė žmona Marija Purvinienė apdovanoti valstybine J. Basanavičiaus premija.

Dešimties knygų autoriai Mažosios Lietuvos tyrinėtojai Martynas ir Marija Purvinai neseniai Priekulėje pristatė vieną iš paskutiniųjų – monografijos „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ antrąją knygą. Joje sudėta gausybė medžiagos apie senąsias Priekulės ir kitų apylinkių kapines, jose statytus tradicinius paminklus bei kitą įrangą. Šį paveldą pasišventusiai tyrinėjo ketvirtį amžiaus. Tai labai vertingas palikimas ateities kartoms.

Kapinės – gyvenimo dalis

Tądien Priekulės evangelikų liuteronų bendruomenės namuose susirinko lietuvininkų palikuonys ir kiti, įsikūrę šioje žemėje ir ją pamilę, besidomintys praeitimi.

Pasak M. Purvino, kapinės yra gyvenimo dalis – gyvieji rūpinasi išėjusiųjų atminimu. 1990 m. vasarą pradėjęs tyrinėti Priekulės krašto senąsias kapines, surinko medžiagą apie visas – nuo Lankupių iki Klaipėdos. Iš viso 72-jose suskaičiavo paminklus, nufotografavo kryžius, antkapinius paminklus, 700 įrašų juose. Kelis šimtus nuotraukų sudėjo į knygą. Beje, tai, ką nufotografavo prieš 25 metus, dabar jau nebelikę. „Laiko dantys aštrūs“, – ištarė mokslininkas. Vienose kapinėse jis lankėsi kelis kartus, o vienerias atrado tik pernai.

Pasak M. Purvino, 16–17 a. daugiausia buvo statomi krikštai, mediniai kryžiai, kurie per keliasdešimt metų sunyko. 19 a. pradėjo populiarėti naujoviškas kapinių tvarkymas. Plito ilgaamžės medžiagos ir iš jų daromi akmeniniai, betoniniai paminklai, metaliniai kryžiai. „Susikūrė du pasauliai: gyvųjų ir gausios kapinės, kuriose kaupėsi paminklų, antkapių, kryžių. Gyvieji stengėsi rūpintis artimųjų kapais, – kalbėjo mokslininkas. – Šiandien skaičiuojama, kiek tai kainuoja, o praeityje metaliniai, akmeniniai darbai nebuvo pigūs. Tačiau žmonės atsisakydavo sotesnio kąsnio, kad papuoštų kapus. Jiems rūpėjo dvasiniai dalykai, mirusių protėvių pagerbimas.“

Naikino praeities prisiminimą

M. Purvinas apgailestavo, kad laikas ėda praeities pėdsakus – vis mažėja jos ženklų, todėl skubėjo tyrinėti tai, kas dar liko. „Kapinės – paveldo rūšis, kurios buvo nemažai“, – sakė mokslininkas.

Jis baisėjosi, kaip pokariu buvo niokojamos Klaipėdos krašto kapinės. „1944 m. lietuvininkai buvo priversti trauktis iš savo Tėvynės, o likusieji buvo įbauginti, užguiti, – kalbėjo M. Purvinas. – Buvo siekiama nepalikti praeities pėdsakų.“

Pasak jo, daugybė nebylių kapų: stovi paminklai, bet įrašai juose išdaužyti. „Kiek vargo, kad suskaldytum akmenį, bet stengdavosi sunaikinti prisiminimą apie praeitį“, – kalbėjo mokslininkas, pasišventęs knygoje atkurti praeitį.

Mokslininkas stebėjosi, kad archyvuose nėra dokumentų apie kapinių plėšimą, niokojimą. „Visi matė, bet tylėjo“, – ištarė jis.

M. Purvinas pasidžiaugė, kad šiandien Priekulės seniūnijoje stengiamasi prižiūrėti senąsias kapines. Tuo rūpinasi vietiniai gyventojai. Priekulės seniūnijos seniūnė Daiva Bliūdžiuvienė patikino, jog pagal galimybes prižiūrimos senosios kapinės, kurių yra per 40. „Tačiau sudėtinga jas išsaugoti: kapavietės įgriuvusios, kryžiai surūdiję. Kaip juos restauruoti? Tam reikia specialių žinių“, – sakė ji. Ir padėkojo mokslininkams Purvinams už sukauptą senųjų kapinių istoriją, išleistą knygą, kurioje suregistruotos kapinės, antkapiai, paminklai, kryžiai.

Liudijimai apie laidojimo kultūrą

Knygoje ne tik suregistruotos kapinės, bet ir aprašytos kaimų istorijos. „Mums rūpėjo, kiek juose gyveno žmonių, kiek žemės turėjo, derlinga ar skurdi ji buvusi, turtingi ar biedni žmonės gyveno. Juk tai atsispindėjo ir kapinėse“, – dėstė M. Purvinas.

Jo teigimu, pagal pajamas iš žemdirbystės anuomet skurdžiausi buvo Svencelės, Vanagų, Pėžaičių, Agluonėnų kaimai. Nuo žemės derlingumo tai priklausė. O turtingesni – Butkų, Klišių, Traubų, Voveriškės, Pleškučių, Jokšų. „Jautėsi skirtumas ir šių kaimų kapinėse. Skurdžiau gyvenantys statė medinius kryžius, kurie greitai sunyko. Turtingesniųjų kapinėse daug antkapių nuolaužų, kryžių, betoninių apvadų palei kapus“, – pasakojo M. Purvinas.

Lankupiai, pasak jo, buvo ypatingas kaimas: didelės reikšmės žmonių gyvenimui turėjo Vilhelmo kanalas. „Lankupių kapinės turtingesnės nei kitų. Tai liudija išlikę sudėtingi, brangūs kryžiai“, – kalbėjo monografijos autorius.

Jis pastebėjo, kad 19 a. ekonomiškai stipresnių kaimų gyventojai statydavo antkapinius paminklus. „Nemenką pajamų dalį jie skyrė mirusiesiems. Gražus šis nusiteikimas“, – sakė mokslininkas.

Jis dėkojo prisidėjusiems prie senųjų kapinių tyrinėjimo darbų. Prisiminė, kaip su priekuliškiu Viliumi Stančiumi rausdamiesi nugriautos bažnyčios teritorijoje aptiko karstų liekanų (buvo laidojama ne tik šventoriuje – kilmingesnius ir bažnyčiose). Spėjama, jog tai buvusios pirmosios kapinės Priekulėje. Evangelikų liuteronų parapijos bendruomenės narys Juozas Galkus patikslino, kad, 1837 m. uždarius kapines prie bažnyčios, buvo skirtas sklypas tolėliau nuo bažnyčios. Priekulės parapijos kunigas Darius Petkūnas kalbėjo, jog mokslininkai Purvinai, išleidę monografiją, sumažino baltų istorijos dėmių. „Šiam darbui reikia ir charizmos, ir pasišventimo“, – akcentavo kunigas.

• Monografijos „Mažosios Lietuvos kapinės ir antkapiniai paminklai“ antrojoje knygoje sudėta medžiaga apie Priekulės, Dituvos, Kairių, Agluonėnų, Pėžaičių, Vanagų, Pjaulų, Drevernos, Svencelės apylinkių senąsias kapines. Mokslininkai užregistravo 72 kapines, kurios užima 3 500 ha. Jie nufotografavo 2 219 objektų – antkapių, kryžių, paminklų, 700 įrašų paminkluose.
• Knyga skirta pasaulyje išsibarsčiusiems ar savo krašte amžinai likusiems Mažosios Lietuvos lietuvininkams.