Nuo Gargždų „Minijos“ progimnazijos iki pasaulio geografijos viršūnės: mokytojos kelionė ir sėkmės receptas
Šią vasarą visas pasaulis stebėjo Tailande, Bankoke, vykusią Pasaulinę geografijos olimpiadą. Tarp beveik 50 dalyvavusių šalių Lietuva joje pasiekė istorinį rezultatą – iškovojo keturis aukso medalius ir paliko užnugaryje ankstesnių metų lyderius – Singapūrą, Rumuniją, kitas valstybes. Šios nepaprastos sėkmės architektais tapo ne tik talentinga moksleivių komanda, bet ir jos vadovai, tarp kurių – geografijos mokytoja ekspertė iš Gargždų „Minijos“ progimnazijos Angelė PAKAMORIENĖ. Pedagogė vis dar gyvena parsivežtais įspūdžiais ir su džiaugsmu pasakojo apie pasiruošimą olimpiadai, mokytojo profesijos iššūkius bei savo asmeninę kelionę geografijos moksle.
Istorinis laimėjimas
– Tailande vykusioje XXI tarptautinėje geografijos olimpiadoje jūsų ir kolegų ruošta Lietuvos mokinių komanda pasiekė istorinį laimėjimą – pelnė net keturis aukso medalius ir pirmą kartą olimpiados istorijoje su ryškiu atotrūkiu užėmė pirmąją vietą pasaulio šalių reitinge. Papasakokite, koks buvo pasiruošimo procesas šiam žinių patikrinimui?
– Pirmiausia norisi akcentuoti, jog geografija yra viena iš tų sričių, kurios turi tarptautines olimpiadas – Baltijos šalių, Europos ir pasaulinę. Šiemet į pastarąją išvežėme keturis vaikinus. Kad patektų į pasaulinę olimpiadą, prieš tai jie turėjo praeiti šešis etapus, tačiau nieko nėra neįmanomo, jei sąžiningai ruošiesi, kaupi žinių bagažą. O tai olimpiadų dalyviai daro itin atsakingai, nes tos keturios vietos, mat komandą, atstovaujančią šaliai pasaulinėje olimpiadoje, sudaro keturi mokiniai ir du vadovai, jiems yra auksinės. Moksleiviai kelią į iki jų skinasi žiniomis ir begaliniu darbu, prie kurio prisideda jų geografijos mokytojai ir, žinoma, mes, vadovai – mokytojai, priklausantys Lietuvos geografijos mokytojų asociacijai.
Tai gausiausia ir stipriausia pedagogų asociacija Lietuvoje, kur vadovaujamasi principu „Darome, ką galime“. Verkti ir skųstis visi galime, bet svarbiausia – ką galime padaryti. Galėjome prisidėti prie mokymosi programų atnaujinimo – prisidėjome, galime sukurti kažkokią mokomąją medžiagą – sukuriame ir dalinamės su kolegomis, galime surengti seminarą – surengiame. Mes tiesiog veikiame.
– Sakykite, iš kur mokiniai, kurie šiais metais atstovavo Lietuvai Bankoke?
– Šiemet kelialapius į pasaulinę olimpiadą laimėjo Ugnius Vilimas iš Vilniaus licėjaus, Rojus ir Faustas Kondratavičiai iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto gimnazijos bei Palangos senosios gimnazijos moksleivis Tomas Jakubauskas. Visą olimpinį ketvertą sudarė vien vaikinai. Merginoms kažkaip sunku į jį prasibrauti. Matyt, vaikinų kitoks loginis mąstymas. Bet ši tendencija vyrauja pasauliniu mastu. Yra šalių, kurios turi kitokias nuostatas. Viena tokių – Austrija, visada siunčianti dvi mergaites ir du berniukus, kad nebūtų pažeistos lygios teisės. Tuomet komanda nėra stipriausia, kokią, tarkim, atsiveža Singapūras, kuris iš anksto atrenka keturis mokinius ir juos moko atskiroje mokykloje.
– Nepaisant kitų šalių pasiruošimo niuansų, šiemet būtent Lietuva pademonstravo pranašumą. Keturi aukso medaliai paliko už nugaros visas kitas šalis. Kaip pavyko pasiekti tokį įspūdingą rezultatą?
– Įveikti reikėjo labai daug – iš viso olimpiadoje dalyvavo apie 50 šalių. Tačiau mums pavyko ir su keturiais aukso medaliais esame visiški rekordininkai, nes per visą olimpiados istoriją daugiausiai po tris medalius yra pelnę Singapūras ir Rumunija. Mes esame buvę laimėję du.
Visada džiaugiamės bent vienu auksu, tačiau šiemet esame tiesiog euforijoje, iki šiol sunku patikėti tuo, kas įvyko Tailande. Iki pat paskutinės minutės nežinojome, ar bent vieną medalį parsivešime. Skelbiant laureatus, klausėmės susikaustę ir negalėjome patikėti, kai išgirdome visas keturias pavardes. Ilgai nesuvokėme, kas įvyko. Visi sveikino, ypač ukrainiečiai, kurie mūsų triumfą priėmė kaip savo.
Sėkmės raktas – pasiruošimas
– Laimėti aukso medaliai – tai ne tik mokinio, bet ir mokytojo nuopelnas. Kokie didžiausi iššūkiai ir džiaugsmai lydėjo jus šiame kelyje?
– Visas kelias – sunkus darbas: daugybė teorijos ir praktikos, specialios stovyklos. Daug dėmesio skiriame rimtoms aplinkos tyrimo užduotims. Džiugina tai, kad su mumis noriai bendradarbiauja alumnai, kurie viską jau praėję, savo kailiu patyrę. Žinoma, ir patys vaikai labai motyvuoti, daug dirba, aukodami savo laiką.
O iššūkiu galiu vadinti medžiagos ir užduočių paruošimą. Tačiau prieš tai išanalizuojame vaiko profilį, tada stengiamės užpildyti visas spragas ir stiprinti visomis naujomis temomis bei aplinkos tyrimuose. Į olimpiadą atvažiavęs nežinai, ką gausi, todėl iš vaiko darai visą stiprų paketą. Labai svarbu, kaip kritiškai mokinys mąsto, nes jis, gavęs informaciją, duomenis, šaltinius, turi juos analizuoti, daryti išvadas, numatyti prielaidas, formuoti pasiūlymus. Jei vaikas turi kritinį mąstymą, jis bet kurioje situacijoje sugalvos, ką daryti.
– Kas, jūsų nuomone, labiausiai lėmė jūsų mokinių sėkmę? Galbūt tai buvo specifinė mokymo metodika, o gal jų pačių užsidegimas ir motyvacija?
– Manau, pirmiausia – tai gera atrankos sistema, nes labai svarbu atrinkti unikalius vaikus, bei tinkamos medžiagos paruošimas. Tai atima labai daug laiko, nes pirki jos nėra. Tenka vartyti Kembridžo ir Oksfordo universitetų vadovėlius, kitų šalių aukštesnio lygio geografijos medžiagą. Tai nuolatinis darbas. Ir iš pačių vaikų daug sužinome, kai jie pasidalina, kokios buvo olimpiados užduotys. Kalbiname ir kitų šalių laimėtojus, jų vadovai dažniausiai tyli, vaikai dar šitą pasako. Dar labai svarbu pati metodika – išaiškinti vaikui, kaip atlikti užduotį, bei laiko vadyba.
– Aukso medaliai – tai milžiniškas pasiekimas. Ką šis įvertinimas reiškia jums, kaip mokytojai ir kaip geografei?
– Čia yra mano darbo įvertinimas, realizavimas. Bet tai ne tik mano nuopelnas – prie puikių rezultatų prisideda ir moksleivių mokyklų mokytojai.
Mokykla kvietė grįžti
– Pakalbėkime bendrai apie geografiją. Ar, jūsų nuomone, tai populiarus mokslas tarp šiuolaikinių jaunuolių?
– Negalėčiau pasakyti, kad populiarus. Bet man svarbu, kad jaunoji karta suvoktų, jog geografijos mokslas – labai svarbus, nes per jį mokomės, kaip žmogus gyvena dabar. Tai nėra mokslas, kur ir kokia šalis yra. Ankstesniais laikais gal taip ir buvo, bet viskas pasikeitė. Geografija leidžia gyvenimą analizuoti keliais pjūviais – per žmogų, jo socialinį ir ekonominį gyvenimą, gamtinę aplinką. Geografija nėra tik žemėlapiai.
– Kaip jūs pati pasirinkote geografės ir apskritai mokytojos kelią?
– Kol mokiausi mokykloje, aš negalvojau, kad aš būsiu mokytoja. Bet kai po Paskutinio skambučio nusivilkau uniformą, pajutau gailestį – mokykla tarsi mane kvietė grįžti. Ir, matyt, šis jausmas buvo mano ateities kodas. O kodėl geografija? Išties rinkausi tarp istorijos ir geografijos, tačiau galiausiai viską nusvėrė būtent geografija, kuri man atrodė labai įdomi.
Nuomonė nepasikeitė ir po beveik keturių dešimtmečių mokytojavimo. Dirbu mokykloje, kurią pati baigiau. Čia kiekvienas kampas pulsuoja prisiminimais, patirtais įspūdžiais. Net dabartinė klasė, kurioje dabar mokau vaikus geografijos, yra mano pirmoji klasė, į kurią aš atėjau būdama pirmokė.
– Ko gero, šiandieninis vaikas nė kiek neprimena to, su kuriuo pradėjote dirbti, žengdama dar tik pirmuosius savo, kaip mokytojos, žingsnius. Sakykite, ar stipriai keitėsi mokiniai?
– Labai. Bet keitėsi ir pati mano mokykla – kai aš pradėjau dirbti šioje įstaigoje, ji dar buvo vidurinė. Tai ta koncepcija man labiau patiko. Aš galvoju, kad vaikai turi matyti vyresnius mokinius, iki ko jie užaugti, kaip gali elgtis, ko gali pasiekti. Tai yra pavyzdys. Progimnazijoje to nėra, nes čia – didelė masė paauglių, kurie neturi pavyzdžių. Kas priėmė šitą sprendimą, nepagalvojo apie tai. Sunku ir pačiam mokytojui, nes tu nuolat sukiesi tarp penktokų–aštuntokų. Iš pradžių man tai buvo labai sunku, jaučiau, kaip degraduoju. Galbūt būtent dėl to ėmiausi dėstyti geografiją universitete bei dirbti su gabiais vaikais, besiruošiančiais olimpiadoms.
– Ar užklumpa akimirkos, kuomet gailitės pasirinkusi būti mokytoja?
– Būna dienų, kai kažkas nepasiseka, kai kažkas vyksta ne taip, kaip tu norėjai, būna dienų, kai su vaikais nerandi kažkokios kalbos, tada galvoji – ar man to reikia, kodėl aš čia kankinuosi. Bet apsisuka ratas – ir vėl gerai. Man mokytojavimas teikia džiaugsmą, aš jaučiu pasitenkinimą, suteikdama vaikams žinių ir kartu pati tobulėdama. Dirbdamas mokytoju, tu visada keitiesi, nes turi prisiderinti prie vaikų. Tu nuolatos esi veiksme, dinamikoje, tobulėjime, nes negali sustoti.
Svarbu pabandyti
– Koks yra jūsų didžiausias palinkėjimas Lietuvos jaunimui, svarstančiam apie pedagogo studijas, ir kolegoms mokytojams?
– Būsimiesiems studentams – eiti ir bandyti. Nepabandęs – nesužinosi. Geografijos mokytis tikrai bet kuriam palinkėčiau, nes tai mokslas, kuris turi begalinį akiratį, mokslas, kuris padės suvokti, kaip ir kokiame pasaulyje tu gyveni.
O ar eiti dirbti į mokyklą, reikia apsvarstyti, ar tu tikrai nori, ar gali dirbti su vaikais, nes tai tikrai nėra lengva, bet kartu tai nėra neįmanoma. Reikia suprasti, kad mokykla – gyvas organizmas, svarbu išmokti su juo dirbti. Ir jei tu gali dirbti su vaikais, tu gali turėti labai daug malonaus laiko. Mokytojo kelią lydi daug dalykų, kurie džiugina, o kartais ir maloniai sugraudina. Esu gavusi laišką, kuriame mokinys rašo: „Kiekvieną dieną, kai tvarkaraštyje pamatau geografiją, man ši diena jau yra laiminga“. Tai užveda, motyvuoja, atperka visas nesėkmes.
Gintarė KARMONIENĖ
Autorės nuotr.
