Ožsėspīrosi aukštaitė šaknis īleda Žemaitėjuo
„Kuožnus žmuogus tuoks, kāp ī anou veiziesi, vo je kas moni apšnek, vadėnas, dar gīva eso“, –aki primerkosi šīpsuojuos Irena Norvėlienė, pašnekinta priš pat 80 mētu sokakti. Mergilėkė būdama so tievas parsėkraustiosi natuol Priekolės iš tuolėma Aukštaitėjės kaima, šaknis ileda Klaipiedas kraštė, o dėdžiojė dāli gīvenėma dėrbdama koltūrini darba pažėna ėr žemaitiu būda, ėr kalba.
Parprāta kalba
„Nubiek ī pastaldāli ėr parnešk kiuocāli“, – oušvienės paprašīta Irena atmėn, ka apsėžvalgė pastaldie, bet jē na vīrs, tėn pat bōvės, mosint būtu pas oušvienė parējosi toštiuom. Bet līge tepat atsėtėktu žemaitiou, je anam lėiptu parneštė karbėnė. A tik na skardėnės aplinkou ėiškuotu?
Sīki išgėrdosi, kad rēks kūlius rinktė, Irena mintīs pasėdīvėjė, kamė šiuokiu laiku tėi rogiu ar lėnu kūle gal būtė, nes dar nabōva patīrosi, kad žemaite kūles ākmėnis vadėn.
Ka praējos metams po vestoviu nuvažiāva ī Aukštaitėjė, gėmėnaite so lig pėrmas žuodes pajōta, kad anu Irena jau žemaičiou. „Dabar vėskon žemaitėška soprontu, galu ėr šnekietė, ėr dainioutė, ėr paskaitau, ka nuoru“, – žemaitėška līg Žemaitėjė būtu gimtuojė, išdruožė energinga I. Norvėlienė.
So šīpsena, gera nusėteikosi ana pradiejė verstė sāva gīvenėma knīnga, katruo ėr ketorė vāka, ėr darba, varga, bet pasėklausius gal pasėruodītė, ka nikumet ana nabōva sunke, ka ni āšaras nier nubraukosi, nes nieks namātė kriuokontiuos. Ale kėik sīkiu joudas kātės šėrdi drāskė, tik Irena pati tažėna. Iš anuos dejoujontėje diel mažmuožiu torietom kuo pasėmuokītė, o tims, korėi sopront, kad muoksla rēk siektė iš vėsu spieku, Irena galietu būtė, kāp daba jaunims sāka, ikuona. Ožsėspīrose aukštaite Žemaitėjuo naatsėrāda naišsprėndamu pruoblemu, nes muokītėis truoška nu pat mažėns, o baigose 6 klasės tievielis pasākė: „Vīstėklus plautė muoki, ėr ožtenk.“ Irena napīkst ont omžėnatėlsi tievieli, jok šeima dėdėlė – atsėkraustė iš Aukštaitėjės so 9 vākas. 13 mētu Irena išējė dėrbtė ī kuolūki. Sāka bōvosi dėkta, darba nasėbaidė.
Ka sosėpažėna so būsėmu vīru Pranu, tas pažadiejė lēstė muokītėis. Vo kuo daugiau bereikiejė Irena? Iš Veivėržienu ūkėninku kėlės vīrs parsėvežė žmuonēlė ī sāva tievu nomus. „Mona muoksla būt tēp ėr pasėbaigė, bet aš napasėdaviau. Toriejau baise gēra oušvienė. Ana diekavuoju vėsa gīvēnėma, tik iškada, kad onkstėi mėrė“, – pasakuojė I. Norvėlienė.
Ėr darbs, ėr muokslus
Irena dėdėle tėka skaitītė. Kāp sīkis Liepaitiu bibliuotekuo bibliuotekėninkė išējė ī dekreta ėr pasiūlė Irena dėrbtė. Po tuo atsėrāda darbs Veivėržienus, Klaipiedas rajuonė. „Nieks ni napaklausė, kon baigosi. O jok tik 6 klasės… Pati išsėaiškėnau, kas tėi kningu kataluoga, kningas išdoudu, žmuonis pažīstu, dėrbu gera. Je rēk dainioutė – dainiouju, rēk šuoktė – šuoku, pradiejau gruotė armuonika“, – kāp prasėdiejė pažintės so bibliuotekėninkės darbu, prisėmėnė Irena.
Veivėržienus bōva vakarėnė muokīkla. Bet ba 7 klāsiu pažīmiejėma nieks Irenas napriiemė. Naišsėgonda ėr priš kuomisėjė išsėlaikė egzamėnus, o jau tumet – tėise ī 8 klāsė. Tou patiu īstuojė ī bibliuotekėninkīstė Vėlniaus kultūras muokīkluo. Bet po šėrdim jau spordiejė nauji gīvībė – dokrēlė Dainuora. Vėsa nadėdėlis tebebova pėrmagėmis Arūns ėr anuo pametėnis bruolātis Artūrs. Muokslus Vėlniou gāva atėdietė, bet vakarėnės muokslu Veivėržienus nāmetė. „Atmintī išlėka smetuonėne muokītuoje Butrėma. Anėi moni parsėvesdava nomėi ėr muokė rašītė rāšėnius. Sīki muokītuos Butrėms sāka: „Parskaitīk rāšėni šalutėnius sākėnius.“ Sakau, kad tuokiu narašau, nes nažėnau, kor kablieli dietė. Ož tai net do pėnketus gavau, nes teisībė pasakiau“, – pasakuojė so šīpsena I. Norvėlienė.
Baigosi vėdorėnė nusėpėrka Irena dvė kningas. Vėina apie mėška, nes baise mėška mīliejė, bet sožėnuojė, kad režisūruo īr akordeuona klāsė, o mozėka bōvo švėnts dalīks. Tēp mėškėninkīstė īveikė akordeuons. Bet a na čiderstva: po pėrmu mētu muoksla nablėka režisūras studėntams akordeuona paskaitu. Bet, kāp sakuoma: kon pradieje, ton ėr baik. Baigont studėjės, pastātė Veivėržienus kultūras nomus: atnešė Irena raktus ėr pasākė, kad īr aktīvi, diel tuo tor ētė ėr dėrbtė. Tumet kultūrnamie bōva tik do etata – direktuorės ėr mēna vaduova. Ont Irenas petiu golė ėr pėrkėma, ėr rūpestis, kam gautė koncertėniu drabužiu, vo koncertu bovė vėsuokiu.
Bovosi ėlgamētė kultūras darbuotuojė atmėn, kad repetoutė saviveiklėninka galiejė tik po kina, katron ruodīdava 18 ėr 20 adīna. Sālė jok tik vėina vėskam. Tumet repetāva jaunima ėr pagīvenosiu šuokieju, vāku ėr soaugosiuju dramas ratele. Vieliau atsėrāda ėr kapela, ėr estrādėnis ansamblis.
Iš Veivėržienu – ī Gargždus
Po koriuo laika parsėkraustė I. Norvėlienė ī Gargždus. Sėlėkatėniu plītu gamīkluo, kor bemaž pōsė gargždėškiu dėrba, pasiūlė ana smāla vėrtė. Pragaru Irena tuo darba ni iš tuola navadėna, nes rasdava laika ėr kninga paskaitītė, ėr muokėjė gera, ėr atostogas dvėgobas priklausė. Koltūrėnem darbou lėkdava laisvalaikis.
Ka vėsa nadaug iki pėnsėjės batrūka, gamīkla oždārė, vo tada Irena pasėtaikė pruoga pavadoutė bibliuotekuo sāva dokra Diana. Dar tēka ėr Lonkopiu kultūras nomus, ėr Vėncku bibliuotekuo pasėdarboutė, kol būdama 69 mētu nusprėndė, kad jau gana – laiks paėlsietė.
Klausat, mosint, vo kuokius tortus ta muotrėška ožgīvena nu 13 mētu pradiejosi dėrbtė. Nuoriejė Irena muokītėis – muokies, kou ožsėbriežė – pasiekė, nikumet naaplēda ni skaitīma, ni akordeuona, katras sunkė valonda gelbiejė. O pats dėdžiausis torts, katron ana vadėn sāva aukseles, īr ketorė duorė vāka, devīnė anūka ėr do pruoanūke.
„Bōva laiks, ka vėsė ketorė vāka dabartėnie „Mėnėjės“ muokīkluo muokies, o aš Vėlniou. Tumet vākas rūpėnuos bruolis Juons“, – sunkomus nedejoudama prisėmėnė Irena. Ėr kāp vėinas metas nusėvedė ėlgakāsės dokras ī kėrpīkla, kad nukėrptu kāsas, nes išvažiavos ī Vėlniu nabōva kam anum pintė. Geruos šėrdėis kėrpiejė natsėvuožėjė kėrptė – prisėžadiejė atētė ī nomus ėr sopintė rītas mergeliems plaukus. Padiejė ėr bėndradarbė Onutė, katra vieliau tāpa Irenas bruolienė.
„Vāka varga, bet gīvena šėlta. Prisliegdavau grību, privėrdavau katėlus ougieniu, torėjau ēžė pri gamīklas, vertiemies kāp išmanīdami. Taupīdavuom tēp, kad par švėntės torietomem skaniau pavalgītė. Ėr pri jūras išvažioudavuom, ėr kėtuokiu pramuogu prisėmėslīdavuom“, – pasakuojė garbaus omžiaus I. Norvėlienė. Pritardama dokra Diana prisėmėnė, kad vėsumet gīvena draugėška: jē saldaini mama ar katras ėš vaku parnešė – ī pėnkės dalis dalindava, je pīragieli – apėntas. „Žėnuojuom, kėik pėins, batuons kaštou, kėik mama oždėrb“, – sākė Diana.
Sogīvena draugėška
Kuožnus – Arūns, Dainuora, Diana ėr Artūrs vaikīstie toriejė po stalčioka sāva daiktelems. Nuors vėins nu kėta nieka nakavuojė, bet nu mažėns īprata, kad kas kėta – tuo imtė navalno, kāp ėr svētėmus laiškus skaitītė. Ka mama palėkdava vākams pėitam 4 krūvelės muonetu ėr pasakīdava, koriam kori, anėi nikumet nasomaišīdava, o je katras ožmėršdava pasėimti, parējės atrasdava tėn pat, kor mamas palėkta būdava.
Irena galvuo, kad vāka duorė ožauga diel tuo, kad ana nieka nu anu nasliepė: sāva klaidu nasėgīnė, o jē rekiejė atsėprašītė, tēp ėr padarīdava.
Artūrs 8 klasie ožsėmānė džinsū ėr pažadiejė: je nupėrks, iki kariuomenės nieka daugiau naprašīs. Tēp ėr bōva. Irena sokrapštė paskotėniusius, bet nikumet diel tuo nasėgailiejė: „Pagalvuojau, kad sūnaus nuors tuoks, kāp ėr mōna, ka baise nuoriejau akordeuona.“
So madinguom kelniem bōva da vėina istuorėjė. „Atsėmėnu, kad draugės tievēlis plaukė ī jūra ėr parvežė velvetėnės „banankės“. Tuokiu nieks aplinkou natoriejė. O kaštāva kāp trīs bibliuotekėninkės mienesėnės algas. Bruolis atskaičiāva iš sāva alguos ėr somuokiejė“, – jaudėnonti bruoli geroma ėr po daug mētu Diana prisėmėnė so diekingomu.
Šiorpolīs (Arūns, nes drebiedava) arba Šiorpa liapa (nes lepūnielis) ėr Kiuocpīnīs (Artūrs, nes pas senuoli pindava kiuocius), Saulutė (Dainuora, nes švėisi) ėr Mienesioks (Diana, nes tomsi), tēp ėr diediu, ėr tetū vadintė, auga vėins kėta parėmdamis, vėins kėtam atsėverdamis, vėins kėtu pasėtėkiedamis.
Vėsė Irenas vāka baigė muokslus (do aukštūsius), vėsė sokūrė šeimas, augėn vākus ėr anims skiepėj šeimuos vertībės. Mozėka meilė paveldiejė ėr Diana, ėr Arūns, ėr Artūrs. Baise Irena nuoriejė, kad kas nuors pasėrinktu mozėkas specialībė, bet ni katram vākou pati kieli narinka. Teisībė, Arūns baigė Gargždu mozėkas muokīkla ėr īstuojė ī chuorėni dirigāvėma, bet iš mozėkas dounas navalgė. Ėr dabar gruo vėsas mozėkas instrumentas, išskīros smoiku.
O kon jautė muotinas šėrdės, ka ons pasėrinka karėški gīvēnėma ėr išvīka ī pėrmojė, o paskiau ėr ontrojė misėjė? „Nikumet vākams ėr aplinkėnems naruodiau, kāp jautous. Jē kriuokiau, kriuokiau vėina. Ētė ėr dejoutė – na mōna būdou“, – apie sāva tvėrtībė trumpa pasākė Irena, katra kliova ėr žėnta ī Afganistana išlīdietė, ėr anūka, katras baigė muokslus Kāra akademėjuo, ī misėjė Irakė. Vėsė dabar Lietovuo, tik Dainuora gīven Vuokėtėjuo.
Svarbiausi – šeima
Irena džiaugas ėr vākas, ėr anūkas – ni vėinė, ni ontrė ana šėrdėis nagėlda – klīstkeles napasoka. Dvėju kombarieliu botė, kor auga šeimīna, vėitas ožtēka vėsims – vāku draugu čia vėsumet būdava pėlna. „Pėrms pėrkėnīs atsėkraustius – na luova, o joustėnis magnetapuons. Mūsa nomus sosėrinkė mozėkas klausiemies, gruojuom gitaruom, šnekiejuomies. O kėik pas mūsa bōva kningu! „Horizontu“, „Drosiūjū keliū“, „Siluetū“ sērėjės parskaitītas. Pasėlindosi po ontkluodė, pasėšvėisdama pruožektuoriu naktėmis skaitiau, o rītmetie tuom patiuom akim ī muokīkla išēdavau“, – smagės jaunīstės dėinas viel prisėmėnė Diana. Skaitīma maluonoma Irena perdavė vākams, o anėi mātė ėr skaitontius senelius. Kai Diana jau dėrba bibliuotekuo, abodu atēdava pas anūkė kningu.
Iš tieva, kėlosi nu Veivėržienu, vėsi vaka žemaitėškoma īgava, tarp savės pasėrokou ėr daba. „Savi laikau maišītkraujė, bet labiau prisėskėru Žemaitėje“, – sākė Diana, dėrbosi Gargždu bibliuotekuo ėr direktuoriaus pavaduotuojė, ėr direktuorė laikėna, o dabar Viežatiu kultūras cėntra direktuorė. Ana jau kelintė meta ėr Žemaitiu draugėjės Klaipiedas rajuonė pėrmėninkė, o perna Vasari 16-uojė Prezidėntūruo prezidėnts Gitans Nausieda Diana īteikė ordina „Ož nuopelnus Lietova“ Riteri krīžiu. Na bi kam tuokėi apduovanuojėma teikamis, bet Diana, pastebieta ož sava švėisius darbus bibliuoteku ėr kultūras labou, nuosės naožrėitė.
Diana prasėtarė, kad ana dėkte patink veizietė ī sāva šeima iš šiū dėinu kalnelī, matītė, kāp bėndrau anuos, sēsės ėr bruoliu vaka, kuoks rīšīs anus jung. Vienintelis nuors, kad anėi tuo rīši napamestu, tėstu šeimuos tradicėjės. „Matīau senēliu pavīzdi, kāp rēk sotartė. Pasėkvėitė sīki vėsus 9 vākus ėr išdiestė, kas anus priveizies iki mėrtėis ėr kāp po mėrtėis tor būtė padalints anu torts. Po šia dėinai ī tetuos puoseliejama senēliu suodība kuožnus galam atvažioutė, esam sotėktė ėr dar duovanu īdies. Mon skaudu matīti, ka kartu augė prarond rīši diel kažkuokiu smolkmėnu. Negrāžėnami nuostuole –prarastė artėmiausius žmuonis.“
Tēp besėrokoujint pradiejė akīs rasuotė nu tuo geroma, katrou jotau iš kuožna žuodi, mamas ėr dokras pasakīta apie pāti dėdžiausi torta – šeima.
Laima ŠVEISTRYTĖ
