Penkių pirštų kombinacijos

Tenka pripažinti, jog įvairios pirštų kombinacijos sutrumpina kalbą, o kartais reiškia net daugiau, nei gali pasakyti žodžiais. Pamėginkite suklysti vairuodami, tegul ir menkai, tuoj pamatysit sukamą prie smilkinio pirštą, kuris reiškia negražiai, bet suprantamai. O jeigu lėtai važiuoji ir tave aplenkia, tai ruoškis išvysti pergalingai iškeltą vidurinįjį. Kandidatas į Amerikos prezidentus turi net tokį keistą judesį – ištiestu pirštu baksnoti į žmones. Mums tai atrodo nemandagu. Ten, matyt, įprasta. Didžiausia bėda, kai pirštai į save lenkiasi.
Štai ir vėl apsivogėm. Galima sakyti, jau įprastas reiškinys Lietuvoje. Atrodo, vagia visi, kas tik gali. Vieni iš valstybės, kiti iš artimo savo, iš parduotuvės, iš butų, sandėliukų, mašinų, sąskaitų… Tiesiog nesibaigiantis vagysčių bumas. Aišku, mandagiau ir šiuolaikiškiau būtų sakyti ne pavogė, bet „iššvaistė, praleido, neūkiškai tvarkėsi, patikėjo sukčiams“, bet esmė ta pati. Pasisavintas svetimas turtas. Žinoma, labiausiai stebina pavogti milijonai. Kai netrumpame gyvenime apie tokias sumas tik girdėjęs esi, tai nesuvokiama. O dar kai paklausai, kad galimai vieno žmogaus darbas, tai išvis protas prašosi atostogų. Vis susizgrimbu pridėti žodį galimai, nes visi apie šiuos nutikimus kalba puse lūpų, vos vos kokia pavardė prasprūsta. Nebent žmogelis – paprastas paklydėlis, kurį gins valstybės paskirtas advokatas, tačiau apie stambiuosius tik tada, kai jau niekaip nuslėpti neišeina.
Gėda ir bėda, jog nesąžiningumo, nesusikalbėjimo, nekultūros virusas ir mokyklų neaplenkia. Dabar plačiai nuskambėjo konfliktas „Minijos“ progimnazijoje ir visi lyg išrišimo laukia pabaigos. Kas čia kaltas, kaip čia bus. Tačiau kalbantis su kitų mokyklų žmonėmis aiškėja, jog ir ten visko pasitaiko: ir mirusių sielų, ir patogių, ir nepatogių darbuotojų. Žmonės tyli, baiminasi pasekmių, vengia papildomų neigiamų išgyvenimų. Tik kažin ką tikrintojai veikia? Nuotoliniu būdu popierius sklaido? Keista situacija. Kai kurios įstaigos kaip užsirakino per pandemiją, taip ir neatveria durų. Matyt, pajuto, kaip patogu ir lengva dirbti už uždarų sienų. Niekas neateis neįspėjęs ir nepamatys, ką dirbi, o gal išvis nedirbi. Patogu? Kurgi ne. Gali darbe ir kortomis lošti. Milijonų gal nepraloši, bet užtat kokia ramybė. Interesantai per atstumą visai nebaisūs, daugiausia jie turi prašymus ar pretenzijas dėstyti raštu. O kadangi ne kiekvienas sugeba, tai ir darbo mažiau. Galima juk lošti ir iš žmonių kantrybės.
Jeigu atsigręšim atgal, tai ir prieš šimtmetį žmonės pralošdavo ir pinigus, ir dvarus. Skirtumas toks, kad savo. Dabar lošiama su svetimais pinigais. Apie sąžinę šiame kontekste geriau nė neužsiminti. Gal apskritai ją reikia palikti Biliūno apsakymams? Nėra jos, nėra supratimo apie padorumą, garbę. Girdime tik apie suterštą kažkieno reputaciją. Taip ramiai kalbama, lyg apie suterštus kūdikio vystyklus. Apskritai reputacija labai pažeidžiamas dalykas. Atidžiau pasigilinus į valdžios siekiančių žmonių biografijų vingius, atrodo, kad visiems su reputacija nekas. Jeigu nekliūva tarybinis šleifas, tai, žiūrėk, už kažką nesumokėjo, padėtim pasinaudojo, už mokesčių mokėtojų pinigus į kelionę išvažiavo arba viešai nusišnekėjo. Sarkastiška dabarties tiesa nuskamba poeto V. Cinausko žodžiuose: „Mano tėvynė – širdis prie širdies, mano valstybė – vagis ant vagies.“
Atrodo, kiek čia laiko tepraėjo, o saugumo jausmas ima virsti baimės jausmu. Bijoma dėl gyvybės, sveikatos, bijoma prarasti paskutinius pinigus. Dar tenka bijoti gaisrų ir sprogimų, kuriuos vadina dujų nuotėkiu. Kraipo galvas senos močiutės, nesupranta, kas nutiko, jog einant į kiemą reikia būtinai užrakinti namų duris. Juk tereikėdavo šluota jas užremti ir aišku, šeimininkai kažkur čia pat. Jeigu spyna įkabinta, vadinasi, išvažiavę kur toliau. Ką gi, kas praėjo, tas jau negrįš. Tik sunku susitaikyti ir prisitaikyti. Ir rankų į viršų kelti nesinori, nesinori pasiduoti, ir pagrūmojimas pirštu tik juoką kelia.
O mūsų gimtoji kalba apie svetimo turto pasigviešėlį net rūsčių žodžių neturi (dar nėra pasiruošusi tokiems žmonių elgesio pokyčiams), tik ilgapirštis, kumpanagis, kabišius, čiupkus, grabštukas. Taigi, kai džiaugiamės, plojame, kai giriame, keliame į viršų nykštį. O kai gviešiamės svetimo? Tai ta kombinacija, kai patys pirštai į save lenkiasi. Būtų gerai, kad iš tiesų taip įvyktų, tada lengvai vienokį ar kitokį grabštuką ir be įrodymų atskirtume.