„Perlaužti valstybės biurokratijos stuburą bus ypatingai sunku“, –

įsitikinęs parlamentaras Bronius Markauskas

Patyręs daug išbandymų ir pasipriešinimo pradėtam Žemės ūkio ministerijos restruktūrizavimo projektui parlamentaras B. Markauskas sako, jog nesigaili savo sprendimų, kuriuos priėmė būdamas ministru. Vykdomos permainos padaugino priešų gretas, sukėlė asmeninių išgyvenimų, tačiau taip, kaip buvo, būti nebegalėję.

Klaipėdos rajone išrinktas Lietuvos Respub­likos Seimo narys B. MARKAUSKAS atsako į „Bangos“ klausimus.

Dėl ministro posto nesigaili

– Gegužės viduryje žemės ūkio ministro portfelį perdavėte naujam ministrui Giedriui Surp­liui. Dėl viešumoje mestų įtarimų, susijusių su žemės nuoma, buvote priverstas pasitraukti iš minėto posto. Nė vienas šios Vyriausybės ministras dar nepatyrė tokio viešo spaudimo, kokį patyrėte Jūs. Nekirbėjo mintis: koks velnias nešė mane į tą galerą? (žinoma frazė iš Ž. B. Moljero komedijos „Skapeno klastos“)…

– Niekada neslėpiau, kad žemės ūkis yra ta sritis, kuri mane labai domina. Ir tikrai būčiau nesąžiningas, jei sakyčiau, kad žemės ūkio ministro darbas nebuvo mano tikslas. Žinoma, siekis nebuvo absoliutus, bet palankiai susiklosčius aplinkybėms nedvejojau, sutikau, nes turėjau patirties. Gi vadovavau Žemės ūkio rūmams, nuolat bendravau su įvairiomis žemdirbių organizacijomis, labai gerai žinojau ūkininkų lūkesčius. Nors ministro poste praėjau visus pragaro ratus, tačiau ir šiandien nesigailiu, kad buvau tose pareigose, nes matau, kad mano pradėti darbai yra tęsiami.

Dabar jau kaip buvęs žemės ūkio ministras, kaip buvęs Žemės ūkio rūmų pirmininkas galiu pasakyti, kad labai gaila, bet per 28 Nepriklausomybės atkūrimo metus valstybė niekada neturėjo aiškios agrarinės politikos: kokio mes norime ūkio, kokį įsivaizduojame kaimą ir t. t. Dabartinės problemos neatsirado šiandien, jos jau yra pasekmė. Tikrai nesuprantu tų politikų, kurie dabar rodo pirštais, mojuoja vėzdais ir aiškina, kad tas ar anas yra blogietis. Manau, kad teisybės vardan reikėtų žiūrėti visą istoriją, ieškoti išeičių galvojant apie ateitį.

Politikų trumparegystė – nepriimtina

– 2016 m. gruodžio 13 d. buvote paskirtas žemės ūkio ministru, 2018-ųjų gegužę po patirto spaudimo savo noru atsistatydinote. Taigi, per gana trumpą laiką Jūs beveik neturėjote galimybių įgyvendinti užsibrėžtų tikslų, kuriuos sau kėlėte eidamas į ministro pareigas. Tačiau ką pavyko pradėti, kad tuo ir dabar širdis džiaugiasi?

– Atėjau į ministro postą sudėtingu laiku: būtent tuomet paaiškėjo, kad 2018 m. nebebūtume turėję iš ko mokėti išmokas už ekologinį ūkininkavimą ir už mažiau nepalankias ūkininkauti vietoves. Esu dėkingas ir Vyriausybei už susitarimą, kad būtų papildomai skirti 72 mln. eurų. Tad bus galima užbaigti minėtus įsipareigojimus.

Tikrai tada teko labai intensyviai dirbti, nes per labai trumpą laiką Europos Komisijai pagal naują metodiką reikėjo pateikti pagrįstą nenašių žemių žemėlapį. Galiu pasidžiaugti, kad su žemdirbiais buvo rastas kompromisas. Kad visi liktų patenkinti, taip nebūna, bet pasiektas sutartinis variantas daugiau ar mažiau yra visus tenkinantis.

Žinoma, yra blogybė, kai politikai galvoja tik apie savo valdymo laikotarpį. Juk 2014–2020 m. finansinio laikotarpio vokas yra vienas. Bet jei ministras nori būti labai geras ir per savo kadenciją stengiasi išnaudoti kuo daugiau skirtų išteklių, tada po jo atėjusiajam dirbti yra labai sudėtinga. Ne išimtis buvo ir 2014 m. pradžia, kai pagrindinėms priemonėms, t. y. investicijos į žemės ūkio valdas, jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, parama smulkiesiems ūkininkams – beveik du trečdaliai lėšų jau buvo išnaudota. Ir kai perėmiau ministerijos vairą, nebuvo lengva tas likusias lėšas padalinti, kad jų užtektų iki 2020 m. Susitarus su žemdirbių bendruomene iš kai kurių nepopuliarių priemonių pavyko perkelti 15 mln. eurų smulkiųjų ūkių paramai.

Labai daug laiko teko skirti rengiant Žemės ūkio ministerijos ir jai pavaldžių 19 institucijų restruktūrizaciją. Bendrauju su žmonėmis, ir „Bangos“ skaitytojai gi palaikys mintį, kad Lietuvoje valstybės valdymas yra per brangus. Tuo labiau, kad emigracija didelė, darbuotojų skaičius mažėja, visuomenė sensta, tad valstybei per didelė prabanga turėti tokį milžinišką valdymo aparatą. Žemės ūkio ministerijos ir kitų institucijų reforma pradėta dar man esant ministru ir, manau, kad ji sėk­mingai vyksta, ir po pertvarkos valdymas bus pigesnis bei efektyvesnis.

Kaip buvo – būti nebegalėjo

– Galbūt būtent Jūsų pradėta Žemės ūkio ministerijos ir pavaldžių institucijų reforma buvo ta povandeninė srovė, kuri Jums kainavo net ministro postą? Juk pasisukus reformų smagračiui niekas nenori prarasti šiltų vietų valstybės tarnyboje?

– Nežinau, ar paaiškės tikrosios priežastys, kodėl ir kam užkliuvau, nenoriu kurti sąmokslo teorijų, bet vienareikšmiškai kažkam perėjau kelią. Atleidau nemažai įvairių pavaldžių institucijų vadovų, ir šiandien kai kurie teismai nėra pasibaigę. Turbūt niekada neturėjau tiek priešų, kiek dabar įsigijau. Tačiau suprantu tą neišvengiamybę ir gaila, kad dabartinio Seimo ir Vyriausybės darbo pradžia buvo ryžtingesnė. Tikėjausi, kad tos reformos, kurių lyderė buvo Žemės ūkio ministerija, eisis sklandžiau. Ir turėsime didesnį palaikymą. Tačiau nesigailiu, kad pradėjome restruktūrizaciją, tai būtinai reikėjo daryti, nors gal ir iškilo daugiau asmeninių problemų. Reformuojant neįmanoma nepadaryti klaidų, bet taip, kaip buvo, mano supratimu, būti nebegalėjo.

Išmokų lubos – pasirengimas ateičiai

– Nuo 2019 m. iki 2021 m. Lietuva pirmą kartą taikys Europos Sąjungos išmokų lubas. Po ilgų diskusijų su ūkininkų bendruomene, politikais ir mokslininkais nutarta apriboti ES skiriamą tiesioginių išmokų pagrindinės išmokos sumą, skiriamą vienam subjektui per metus, iki 150 000 eurų. Nuo 2019 m. sausio 1 d. tiesioginių išmokų sumai, viršijančiai 150 000 Eur, bus taikomas 100 proc. mažinimas. Kokia Jūsų nuomonė?

– Taip, dar esant man ministru prasidėjo rimtos diskusijos šia tema. Taikyti tokį mechanizmą buvo galima jau nuo 2014-ųjų, deja, dėl kažkokių politinių įtakų tuometinė Vyriausybė ir Seimas to nepadarė. Tad šiuo metu mums iškilo nelengvas apsisprendimas. Vienas iš žemės ūkio politikos prioritetų yra smulkiųjų ūkių rėmimas ir skatinimas, todėl Žemės ūkio ministerija apsisprendė nustatyti, kad pagal 2019 m. pateiktas žemės ūkio naudmenų ir kitų pasėlių paraiškas priskaičiuotoms pagrindinėms išmokų sumoms, viršijančioms 150 000 Eur, būtų taikomas 100 proc. mažinimas, prieš tai atskaičiuojant faktiškai išmokėtus atlyginimus, įskaitant su darbo užmokesčiu susijusius mokesčius ir socialinio draudimo įmokas, atsižvelgus į praėjusių metų duomenis, bei netaikyti susijusių fizinių ar juridinių asmenų susiejimo principo. Toks sprendimas bus pateiktas Europos Komisijai.

Žinoma, tai nebus labai paprasta, čia irgi reikės kompromisų. Visgi stambieji ūkiai yra daug efektyvesni, jie gamina didžiausią dalį žemės ūkio produkcijos, daug jos eksportuoja, jiems reikia konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Tad negalime sukelti didelio šoko, čia slypi nemažai pavojų.

Šie pakeitimai – tai savotiškas pasiruošimas naujajam Bendrosios žemės ūkio politikos laikotarpiui, kuris prasidės nuo 2020 m. Jame numatyta taikyti daug platesnį ir efektyvesnį išmokų ribojimo modelį.

Ekonomikos komitete – lyg žuvis

– Atsistatydinęs iš ministrų grįžote dirbti į Lietuvos Seimą ir neseniai esate paskirtas vadovauti Seimo Migracijos komisijai. Atrodo, jog ši sritis yra tolima nuo Jums gerai žinomo žemės ūkio? Ar Jums pačiam įdomi ši sfera?

– Mano pagrindinis darbas Seime – Ekonomikos komiteto narys, tai labai siejasi ir su man artima žemės ūkio sfera, ir su mano išsilavinimu, nes esu inžinierius. Iš tiesų Ekonomikos komitete jaučiuosi kaip žuvis vandenyje, nes gerai suprantami eksporto, ypač maisto pramonės, kuriai dar dirbant ministru pavyko atverti Kinijos, JAV ir kt. rinkas, reikalai, taip pat energetikos klausimai. Tad tikrai nesu pasyvus komiteto narys.

Na, o nuo migracijos temos šiandien nė vienas nesame nutolęs. Emigracija – tai didelė mūsų tautos bėda, kurioje susipina ir ekonominiai, ir psichologiniai aspektai. Žmonės nori didesnio uždarbio, nori jaustis oriau, būti labiau nepriklausomi finansiniu požiūriu. Kita vertus, šiandien verslas sako, jog reikia daugiau įsivežti darbo jėgos, į šiuos pageidavimus atsižvelgiama, bet ir čia reikia pusiausvyros. Tai yra darbo konkurencijos aspektas. Negalime leisti, kad verslas naudotųsi tik pigesne darbo jėga. Ir Lietuvos piliečiai būtų ignoruojami. Kitas aspektas, juk tikriausiai nenorėtume susidaryti įtampos šaltinių, jei turėtume daug imigrantų, o ypač iš trečiųjų šalių. Bet vien ambicijomis negalime vadovautis, tą darbo jėgos poreikį reikia atidžiai įvertinti, viskas turi būti pagrįsta ekonomiškai. Gi visi nori geresnės sveikatos, švietimo sistemos, pensijų ir t. t. Jei nebus pakankamai dirbančiųjų, kurie moka mokesčius, nekils ekonomika, tai ir prošvaisčių nebus. Turime ES įsipareigojimų ir dėl pabėgėlių, bet, manau, kad saugumo požiūriu čia viskas yra gerai, nes daroma didelė jų filtracija. Darbo imigracija galbūt nėra tokia saugi, į mūsų valstybę gali patekti ir įtartini asmenys. Darbdaviai irgi turėtų būti atsakingesni, domėtis savo svetimšalių darbuotojų poreikiais, laisvalaikiu. Ir Valstybės saugumo departamentui iškyla naujų iššūkių. Mano nuomone, darbo imigrantai – tai bendra darbdavių ir institucijų atsakomybė.

Migracijos komisija, kuriai vadovauju, yra parlamentinės kontrolės įrankis, tačiau mes dėl įvairių migracijos problemų taip pat turime savo siūlymų Seimui.

Pavargę žmonės nori pokyčių

– Klaipėdos rajone kaip Seimo narys esate organizavęs ne vieną susitikimą gyventojų rūpimais klausimais, kuriuose dalyvavo Švietimo ir mokslo, Vidaus reikalų ministerijos ir kt. atsakingi pareigūnai. Ar planuojate tokių susitikimų tradiciją tęsti ir ateityje?

– Liepos 27 d. planuojame susitikimą su susisiekimo ministru Roku Masiuliu. Deriname dienotvarkę, išsiuntėme seniūnams paklausimus, kokios yra aktualiausios problemos. Bus pokalbis ir rajono Savivaldybėje, be to, ministras savo akimis norės pažiūrėti kai kuriuos kelius. Susitikime kalbėsime dėl Priekulės istorinio pašto iškėlimo į kitas patalpas – tai jaudina Priekulės bendruomenę, sendvariškiai kreipėsi dėl planuojamos Klaipėda–Palanga nuovažos ir kt. Stengiuosi įsiklausyti į žmonių pageidavimus, prob­lemas, kurias jie man išsako arba kreipiasi į mano padėjėją Raimundą Daubarį, kuris dirba Savivaldybės 222 kabinete, pirmadieniais–penktadieniais nuo 9 iki 12 val. Beje, jei žmogui yra reikalas, padėjėjas priima bet kuriuo metu.

Akivaizdu, kad žmones vis dar tebejaudina žemės reformos, nuosavybės grąžinimo, šiukšlių, infrastruktūros ir kt. problemos. Deja, kartais tenka susidurti ir su tokiu politikų požiūriu: mes laimėjome rinkimus, tai padėsime tiems, kurie mums padėjo, o jei ne saviškis – ne. Tad nenuostabu, kad bendraudamas su žmonėmis jaučiu, kad jie yra pavargę nuo perteklinės biurokratijos, neretai nusivylę stumdymu nuo Einošiaus pas Keipošių, todėl žmonės nori ir tikisi pokyčių. Deja, mano patirtis rodo, kad greitai tai neįvyks. Perlaužti valstybės biurokratijos stuburą bus ypatingai sunku. Pats esu patyręs valstybės tarnautojų nuostatą, esą jūs, politikai, atėjote ketveriems metams, o mes – amžini. Nesiekiu suabsoliutinti, nes tikrai yra puikių savo darbui atsidavusių valstybės tarnautojų, tačiau stagnacijos visose valdymo grandyse yra daug. Daug ataskaitų, įvairiausio lygio kontrolių, bet rezultatas – apgailėtinas, tolimas nuo žmonių lūkesčių. Tikrai pribrendo metas tai keisti. Tai turėtų būti ir Vyriausybės, ir Seimo daugumos komandinio darbo tikslas.

Pasitaiko, kad žmonės kreipiasi į mane siekdami užtarimo dėl kokios nors darbo vietos, aukštesnių pareigų. Tikrai šiuo klausimu esu kategoriškas, nepripažįstu jokių protekcijų. Seimo nario pareiga yra padėti žmonėms įstatymų rėmuose, tačiau nebus pagalbos ten, kur yra abejonių dėl vienokio ar kitokio sprendimo skaidrumo.

Šeimos vertybė – darnumas

– Žinome, kad Seimo nariai oficialių atostogų neturi, tačiau tarp sesijų, o kita prasidės tik rugsėjo 10 d., atsiranda daugiau laisvesnio laiko. Ar pavyksta pasimėgauti vasaros malonumais?

– Vis tiek kas savaitę važiuoju į Vilnių, nes reikia dalyvauti Ekonomikos komiteto ir kt. posėdžiuose. Žinoma, kai nevyksta sesija, laiko yra šiek tiek daugiau. Tad dalyvauju įvairiuose rajono renginiuose, štai praėjusį savaitgalį Gargžduose ir Veiviržėnuose abiturien­tų brandos atestatų įteikimo, Judrėnų aviacijos šventėse.

Vasarą daugiau galiu skirti dėmesio ir savo šeimai. Kad tai yra didelė vertybė, ypač pajutau ministro krizės laikotarpiu. Labai artimai bendraujame su dukromis Joana ir Justina, kurios gyvena Londone, kai buvau talžomas, jaučiau nuolatinį jų moralinį palaikymą. Su žmona Žydre džiaugiamės, kad dukra Skaistė šiemet baigė Vytauto Didžiojo gimnaziją, studijas planuoja Vilniuje, ISM universitete. Sūnus Astijus rudenį bus gimnazijos pirmokas, smagu, kad jis su „Kuršiukų“ kapela dalyvavo Dainų šventėje. Norime kelias dienas visa šeima praleisti Graikijoje – kada beturėsime kitą progą susirinkti visi kartu?

– Koks Jūsų mamos pieno ūkio likimas, juk, kai buvote žemės ūkio ministras, teko ir jai patirti nemažai išgyvenimų?

– Reikia pripažinti, kad kiek galėjau, dalyvavau mamos ūkio veikloje. Juk prieš 27 m., kai ji kūrė šeimos ūkį, jos sveikata ir galimybės buvo kitokios. Pastaruoju metu darėsi vis sunkiau ir dėl mamos sveikatos, ir dėl Klaipėdos miesto plėtros, nes esame jos zonoje. Žemės ūkis irgi yra verslas, būtina ūkį plėsti, kad jis turėtų perspektyvą. Matyt, mūsų šeima visgi neturi tos verslumo gyslelės, nes versle reikia ir rizikos, ir kietumo. Štai ūkio dydis, kaip buvo 20 ha, taip ir liko, nieko nepirkome, valdų neplėtėme.

Dabar ūkyje pieno gamyba nutraukta, karvės parduotos visos, yra likusios kelios telyčios. Toks apsisprendimas nebuvo paprastas, tai nebuvo lengva visai mūsų darbščiai šeimai, buvo daug streso… Tačiau čia jau atskira tema, atskira filosofija.

Kalbėjosi Vėjūnė ŽILAITĖ

A. VALAIČIO nuotr.