Politika grįsta sveikatos ekonomika: užmojų yra, kompetencijų neturime
Lietuvoje pastaraisiais metais matome nemažai konkrečių užmojų diegti įrodymais grįstas intervencijas, ryškiausiosios jų yra alkoholio vartojimo mažinimo srityje. Kita vertus, pasižiūrėję, kaip sudaromas mūsų sveikatos priežiūros biudžetas, kokiais principais apmokamos paslaugos, kodėl egzistuoja būtent tokie įkainiai ir ne kitokie, kaip matuojame „gerus darbo rezultatus“ – kokybinį rodiklį, už kurį įstaigos gauna papildomą apmokėjimą, matome, kad pas mus trūksta bazinio skaidrumo, ką jau bekalbėti apie faktus.
Lietuvos universitetuose nėra sveikatos ekonomikos ar sveikatos technologijų vertinimo programų. Nėra jų ir Latvijoje ar Estijoje. Sveikatos ekonomistus Lietuvoje galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų, su ta pačia problema susiduria kitos Baltijos šalys. Tikslesnis klausimas pas mus būtų, ne kokioje sveikatos politikos srityje labiausiai pasigendame ekonominių mokslinių tyrimų, o kurios sveikatos priežiūros sritys pasitelkia bent kiek ekonominio įvertinimo. Štai prieš porą metų pradėta įgyvendinti reforma, kai kompensuojamų vaistų veiksmingumą imta tirti ne tik klinikiniu, bet ir ekonominiu aspektu, tarsi buvo postūmis teisinga linkme, bet problema ta, kad reformai visiškai nepasiruošta: teisės aktas pradėjo galioti, o specialistų, kurie atliktų vertinimus, neturime.
Dėmesys sveikatos ekonomikai Lietuvoje sporadiškas: gauname projektinį finansavimą, seminaruose apmokome grupelę specialistų ir viliamės, kad taip pamažu įdiegsime sveikatos priežiūros politiką, kuri atsižvelgs ir į ekonominius aspektus. Kitose Europos šalyse sveikatos ekonomika taikoma daug labiau, pavyzdžiui, Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje ar Norvegijoje prieš patvirtinant bet kokią intervenciją reikia atlikti ekonominį jos vertinimą.
Tačiau šios šalys lygiai taip pat nėra apsaugotos nuo sveikatos priežiūros sprendimų politizavimo. Sveikatos priežiūros tema yra itin jautri. Pavyzdžiui, žiniasklaidoje nuvilnija sprendimas, kad nebus kompensuojami nauji inovatyvūs onkologiniai vaistai, kurie šalyje išgelbėtų tris gyvybes. Kyla pasipiktinimas. Sprendimas pakeičiamas, vaistai kompensuojami, tačiau sveikatos priežiūros biudžetas nepadidinamas. Tai neretai reiškia, kad prarandame dešimtis ar net šimtus gyvybių, nes pinigai, kurie galėjo būti panaudoti, pavyzdžiui, ankstyvai vėžio diagnostikai, leidžiančiai išsaugoti daugybę gyvybių, buvo skirti kelių asmenų inovatyviam gydymui.
Ką privalu padaryti, kad sveikatos apsaugos politika būtų grindžiama moksliniais faktais? Pradėkime nuo to, kad dažniausiai žinome apie moksliniais faktais grįstas intervencijas, o ne politiką. Politika šalies mastu yra kur kas sudėtingesnis dalykas nei konkretus gydymas konkrečiai asmenų grupei.
Pavyzdžiui, žinome, kad kognityvinė elgesio terapija pasiekia puikių rezultatų gydant ankstyvą depresiją ar nerimo sutrikimą. Tačiau vien todėl, kad ryte ministras išleis įsakymą „Nuo šiol depresija gydoma kognityvine elgesio terapija“, vargu ar galėsime teigti, jog mūsų politika yra grįsta moksliniais įrodymais. Kaip paruošime specialistus? Kur jie teiks paslaugas? Koks bus jų finansavimo mechanizmas? Kokios bus mūsų tikslinės grupės? Čia ir prasideda viešojo administravimo menas, kuris toli gražu nėra taip lengvai pamatuojamas.
Todėl būtina kelti specialistų, dirbančių valstybės tarnyboje bei savivaldose, kvalifikaciją, prisitraukti stiprius specialistus į viešąjį sektorių, kad įrodymais grįsta politika netruktų tapti savaime suprantamu reiškiniu.
Barbora BUTKUTĖ
Sveikatos ekonomistė
