Pranciškonai atsistoja išgirdę tėvo Bernardino Grauslio vardą
Mažesniųjų brolių ordino Lietuvos šv. Kazimiero provincijai persekiojimo laikotarpis prasidėjo 1940 m. Dalis pranciškonų per karą pasitraukė į Vakarus ir rūpinosi tautiečių sielovada pabėgėlių stovyklose. Daugiau nei 30 brolių pranciškonų, prieš karą išvykusių studijuoti į užsienį, nebegalėjo grįžti į Lietuvą. Tarp jų ir Klaipėdos rajone, Šukaičių kaime, 1918 m. sausio 1 d. gimęs Steponas – kunigas, pranciškonas tėvas Bernardinas Grauslys OFM.
Įšventinime į kunigus dalyvavo ir Stasys Lozoraitis
Kaime ūkininkaujantys tėvai matė, kad jų Steponas gabus mokslams ir išleido mokytis į Kretingos Pranciškonų gimnaziją. Sūnų matydavo tik per trumpas atostogas, nes jaunuolis gyveno gimnazijos bendrabutyje. Būdamas 15 metų, 1933 m. liepos 30 d. įstojo į pranciškonų vienuolių ordiną ir pasirinko Bernardino vardą. Baigus gimnaziją jis buvo išsiųstas studijuoti teologijos į Popiežinį Romos šv. Antano pranciškonų universitetą ir niekada į Lietuvą nebegrįžo. Šiame universitete 1943 m. gavo teologijos daktaro vardą, o 1946 m. Švč. Jėzaus širdies universitete Milane gavo filosofijos daktaro laipsnį.
1941 m. sausio 26 d. Romoje 23-ejų metų jaunuolis iš Šukaičių įšventinamas į kunigus. Šventėje dalyvavo Stasys Lozoraitis su visu diplomatiniu korpusu Romoje. Tai buvo didelis palaikymas jaunam kunigui, kuris buvo Romoje vienas ir be aiškios vilties kada nors pamatyti tėvynę bei namiškius. Lietuvos diplomatinis korpusas veikė užsienyje ir tapo vienintele nenutraukusia veiklos Lietuvos institucija ir per visus okupacijos dešimtmečius siekusia Lietuvos nepriklausomybės.
Italijos stovyklose ieškojo lietuvių
Gyvendamas Romoje ir Milane jaunasis pranciškonas paliko savo ryškius pėdsakus Italijos lietuvių gyvenime. Šioje saulėtoje šalyje atsiradus pabėgėlių – tremtinių stovykloms ir karo belaisvių kolonijoms, jis buvo vienas uoliausių čia esančių lietuvių globėjų ir dvasios vadovų.
„Lietuvis, palikęs savo Tėviškės laukus ir kryžkelių rūpintojėlius, pats tapęs panašiu į juos, pasiekė ir Italiją, bet jau nebegėrėtis jąja, o nešti sunkią tremtinio ir dvigubai belaisvio dalį. Džiaugsmą tada jautė mano siela, kai pirmą kartą užtikau Redžio Emilijos tremtinių stovykloje nemažą lietuvių būrelį. Motinos su kūdikiais ant rankų dar tebesvajojo apie namuose paliktą židinį ir ratelį, bet džiaugėsi, kad būtent kūdikių – vienintelę jų gyvenimo viltį – žiauri Erodo ranka neatplėšė nuo jų krūtinių. Artojai dar žiūrėjo į savo vos suartus laukus ir įsmeigtą žagrę, nuo kurios atsitraukė, kaip nuo ištikimo savo draugo“, – 1947 m. Bolonijoje išleistoje prisiminimų knygelėje „Tremtinio keliais“ rašė tėvas Bernardinas Grauslys.
Anot jo, po Antrojo pasaulinio karo Italijoje buvo apie 500 lietuvių. Tai ir prieš karą Lietuvos siųsti diplomatai prie šv. Sosto, kunigai, studentai ir civiliai. Po karo pasipylė pabėgėliai, kuriems okupuotoje tėvynėje grėsė represijos, nes buvo stambesni ūkininkai ar mokslus baigę inteligentai. Dar buvo ir karo belaisviai, kuriuos vokiečiai per prievartą ėmė į kariuomenę, kad turėtų fizinės darbo jėgos, pavyzdžiui, tampyti šovinių dėžes. Jų statusas buvo kitoks ir buvo sunkiau juos iš kolonijų ištraukti. Bernardinui pavyko su visokiais gudravimais iš tų kolonijų išgelbėti per 30 lietuvių belaisvių.
„Pabėgėlių stovyklose tėvas Bernardinas atrado suvargusius, viskuo nusivylusius, viltį praradusius lietuvius, kurie net nerodė noro su juo bendrauti. Kartą į vieną stovyklą vyko į automobilį vietoj išplėštos sėdynės įsidėjęs vyno statinaitę. Tada atrado bendrą kalbą su pabėgėliais vyrais, kurie su šeimomis pradėjo eiti į lietuvių kalba tėvo Bernardino rengiamas šv. Mišias“, – pasakojo brolis Astijus Kungys OFM, kuris pernai gegužės 26 d. minėjo 35-ąjį savo kunigystės jubiliejų.
Iš stovyklų paleisti pabėgėliai masiškai pajudėjo link Amerikos. Tada vėl reikėjo tėvo Bernardino pagalbos, nes jis prieš karą į Italiją atvyko, mokėjo kalbą, žinojo, kur ir kokius dokumentus žmonėms padėti tvarkyti, kad galėtų iškeliauti už Atlanto. Ir pats ten išvyko 1947 m.
JAV įsijungė į lietuvių pranciškonų veiklą
Supratę, kad neįmanoma grįžti į okupuotą Lietuvą, mažesnieji broliai pavedė tėvui Justinui Vaškiui OFM įkurdinti išsklaidytus brolius JAV. Jie įsikūrė Palangą primenančiame Kennebunkporte, Meino valstijoje, prie Atlanto vandenyno. Ši vieta tapo lietuvių pranciškonų provincijos centru.
Atvykęs į JAV, tėvas Bernardinas iš karto įsijungė į lietuvių pranciškonų veiklą. Buvo brolių magistras, provincijos sekretorius, vienuolyno Brukline (Niujorke) viršininkas, provincijolo patarėjas tris kadencijas. Vėliau buvo šv. Jurgio parapijos klebonas Ročesteryje, Niujorko valstijoje. Jis daug rašė Lietuvos inteligentijai skirtame žurnale „Aidai“, „Lietuvių enciklopedijoje“, „Šv. Pranciškaus varpelyje“, „Tėviškės žiburiuose“. Plačiajai auditorijai skirtame laikraštyje „Darbininkas“ ne tik rašė, bet 1950–1953 m. jį ir administravo. Šie leidiniai ir knygos buvo spausdinamos brolių pranciškonų spaustuvėje Brukline, Niujorke.
Toronte įkūrė Prisikėlimo parapiją
Toronto kardinolas pakvietė lietuvius pranciškonus kurtis Toronte (Kanada), pažadėjo parapiją ir vienuolyną atiduoti į brolių rankas. Šią misiją atlikti išsiuntė Tėvą Bernardiną. Neturėdamas nei kur gyventi, nei kur eiti, pirmiausia užsuko į lietuvišką restoranėlį Toronte ir iš karto sutiko tėvą Augustiną Simanavičių, kurio brolis vedė radijo laidą. Greitai per radiją lietuviai išgirdo apie atvykusį tėvą Bernardiną steigti naujos lietuviškos parapijos.
„Lietuvių kunigai į savo bažnyčias pranciškonų neįsileido, bet tėvas Bernardinas rado išeitį: sukirto rankomis su žydeliu – „College“ kino teatro savininku ir jau 1953 m. birželio 3 d. buvo aukojamos pirmosios šv. Mišios. Salėje buvo 1 000 minkštų sėdimų vietų, bet ir jų neužteko. Dar keli šimtai maldininkų kiekvieną sekmadienį stovėdavo. Žydeliui patiko, kad po šeštadieninio kino seanso ir po sekmadieninių pamaldų lietuviai išvalydavo kino teatro salę“, – pasakojo brolis Astijus.
Naujoji Prisikėlimo parapija negalėjo ilgai būti be savo vietos. Pranciškonai užstatė vienuolynus Amerikoje, skolinosi pinigų iš banko, kad galėtų nupirkti žemės sklypą ir statyti bažnyčią su vienuolynu. Statiniai iškilo per 1954–1956 m. Vienuolyno vadovas ir parapijos klebonas tėvas Bernardinas dažnai nežinodavo, ką daryti: sąskaitos rankose, o pinigų nėra. Tas skolas bankams pranciškonai mokėjo apie dvidešimt metų. Atlikęs misiją Kanadoje, 1957 m. tėvas Bernardinas grįžo į JAV.
Lietuvybės centras
Lietuvių pranciškonai Kennebunkporte buvo įkūrę pirmą ir vienintelę šv. Antano gimnaziją (1956–1969 m.) berniukams. Tėvas Bernardinas ir kiti broliai buvo labai išsilavinę – įvairių mokslų daktarai, gimnazijoje dėstė visus reikiamus dalykus. Vienuolynas tapo Amerikos lietuvių dvasingumo, kultūros ir lietuvybės centru. Vėliau vietoj uždarytos gimnazijos įkūrus svečių namus čia lietuviai pradėjo važiuoti iš visos Amerikos. Kasmet į rekolekcijas susirinkdavo ateitininkai, vykdavo skautų stovyklos. Kvietė lietuvių menininkus, dailininkus, skulptorius, kurie parke aplink vienuolyną kūrė lietuvišką oazę su skulptūromis, koplyčiomis, gėlynais.
Tėvas Bernardinas buvo daug veiklos užsukęs – turėjo chorą, mokė visus dainuoti lietuviškai, net ir ne lietuvius. Net skudučių būrelį turėjo, dalyvaudavo įvairiuose festivaliuose. Su skudučiais amerikonus varė iš proto. Tokio muzikos instrumento gyvenime nebuvo matę. Kelios lazdelės, o kiek ir kokių melodijų išleidžia!
Svečių namai padėjo išlaikyti vienuolyną ir, atgavus Lietuvos nepriklausomybę, dar užtekdavo siųsti pinigėlius Kretingos vienuolyno prikėlimui. Amerikos lietuvės savanoriaudavo svečių namuose. Suvažiavę lietuviai vakare žaisdavo bingo, eidavo į šv. Mišias, krautuvėlėje pirkdavo suvenyrus, daug aukodavo. 1990 m. pagaliau atsirado galimybė pakviesti į Ameriką giminaičius ir pranciškonus iš Lietuvos, kurie padėjo prižiūrėti ir svečių namus. Juk jauniausias Kennebunkporte gyvenęs pranciškonas tuomet jau turėjo per 60 metų… Atvažiuodavo čia išeivijos lietuviai ir džiaugdavosi galintys pašnekėti su iš Lietuvos atvykusiais. Vis prašydavo: „Papasakokit, kaip jūs ten gyvenat?..“
Išvykę į Ameriką pranciškonai kelis dešimtmečius nematė Lietuvoje likusių giminių, daugelis net nežinojo jų likimo. Jie rašė išeivijos laikraščiuose, radijuje „Amerikos balsas“ kalbėjo apie Lietuvą ir bijojo, kad jų darbas gali pakenkti sovietinėje Lietuvoje gyvenantiems artimiesiems. Tėvas Bernardinas ieškojo šeimos, kai jos dalis buvo jau Sibire. Paieškos nepasisekė. Sugrįžę iš tremties giminės jį surado, išsaugojo kontaktus. Tad į Ameriką 1990 m. vykstantys atstovavo visai giminei ir vežė ten jų nuotraukas, pasakojo visų gyvenimo istorijas. „Dėdė klausinėjo, kodėl į Sibrą išvežė. Daug metų širdyje nešiojosi naštą, kad, galbūt, kaltas yra jo darbas. Nuraminome, kad trėmimo priežastis buvo žemė, per didelis ūkis“, – pasakojo gargždiškė Janina Kerpaitė, kuri močiutės brolį – tėvo dėdę Bernardiną Grauslį pirmą kartą pamatė Amerikoje 1990 m.
Lietuvos atgimimo įvykiai labai jaudino visus Amerikos lietuvius, tarp jų ir pranciškonus. Tėvas Bernardinas giminėms laiškuose rašė, kad jam „tenka varyti visą propagandą apie Lietuvos įvykius ir dalinti interviu vietiniams laikraščiams, kurie labai domisi.“ Dar džiaugėsi ir planavo, kad „teks greičiausiai vykti Lietuvon pagelbėti mūsų jaunimui“, tačiau sveikata nebeleido, o pranciškonų jaunimas puikiai tvarkėsi patys.
Kiekvienas turėjo savo pomėgius
„Kennebunkporte visi broliai buvo žymūs, ėjo atsakingas pareigas: Leonardas Andriekus – meno žmogus, Jurgis Gailiušis – ilgametis provincijolas, Bernardinas Grauslys – charizmatiškas evangelizuotojas, dirbantis su jaunimu. Tėvas Bernardinas buvo labai mylimas novicijų (kandidatai į vienuolius) iš Lietuvos, kuriems skaitė paskaitas, mokė išminties, visi jautė jo degimą gyvenimu, Kristumi. Ir tai buvo taip natūralu, tikra. Ne deklaracijos ir teorijos“, – prisimena brolis Astijus.
Brolių labai skirtingus pomėgius prisimena ir J. Kerpaitė: „Vienas buvo aistringas daržininkas ir parke prie vienuolyno turėjo kelias lysves braškėms, salotoms, kuriomis vaišindavo brolius. Niekas negalėjo po jo daržiukus landžioti. Kartą net vyskupą tėvą Paulių Baltakį OFM, atvykusį iš Bruklino, pričiupo braškes skinantį ir supykęs išvarė. Kitas brolis celėje augino kanarėles. Dėdė rūpinosi gėlynu ir sekmadienio šv. Mišioms sukurdavo didžiules gėlių kompozicijas. Nors didysis jo pomėgis buvo knygos, bet buvo atidavęs visą rinkinį į vienuolyno biblioteką. Buvo atsisakęs bet kokio daiktiškumo. Kaip pats sakė, pasilaikė tik du abitus – vieną šv. Mišioms laikyti, kitą rengėsi, kai dirbo vienuolyno sode.“
Tėvas Bernardinas, anot J. Kerpaitės, buvo toks pat charizmatiškas šnekorius, kaip ir brolis A. Kungys: „Ten girdėjau dėdės pamokslus ir mačiau žmonių reakcijas jo klausantis. Nepraleisdavo nė vieno žodžio, nenuobodžiaudavo.“ Visi jį pažinoję iki šiol prisimena asketiškos išvaizdos vienuolį, pasišventusį maldai ir muzikai. Nuostabų žmogų ir nepakartojamą pašnekovą, istorijų pasakotoją.
„Kai sutikau tėvą Bernardiną, jis buvo prieš kelis mėnesius ištrūkęs iš didelės pašaukimo ir gyvenimo krizės. Buvo palikęs celę, apsigyvenęs vienuolyno pusrūsyje. Ir vieną dieną tame pusrūsyje taip sprogo ugnis… Pagalvojo, kad dujų balionas užsidegė. Išlėkė į lauką ir pamatė, kad jokio gaisro nėra. Matyt, Šventoji dvasia jam per ugnies vaizdinį atėjo. Nuo tada su nauju impulsu, dar didesniu įkvėpimu skelbė tikėjimą. Tais metais daug jaunuolių gavo pašaukimą. Kennebunkporte mylimiausias ir sektinas autoritetas novicijams buvo tėvas Bernardinas. Iki šiol Lietuvos pranciškonai, išgirdę tėvo Bernardino vardą, atsistoja jį pagerbti“, – sakė brolis Astijus.
Tėvas Bernardinas Grauslys mirė 1994 m. sausio 25 d. Kennebunkporte. Palaidotas Midle Vilaže, Niujorko valstijoje.
Ramunė VISOCKYTĖ
Nuotraukos iš asmeninio Janinos Kerpaitės archyvo
