Priekuliškė mokytoja: kiek duosi, tiek ir sugrįš
Profesinės Mokytojo šventės išvakarėse pakalbinti Daivą Kačinskienę pasiūlė priekuliškė „Bangos“ skaitytoja. Jau 30 metų Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijoje dirbančios mokytojos svajonės išsipildė, bet idėjų netrūksta ir sulaukus pusamžio. „Turiu poreikį nuolat veikti, mokytis – tai padeda pakilti virš kasdienybės“, – šypsojosi informacinių technologijų mokytoja D. Kačinskienė.
„Yra žmonių, apie kuriuos laikraščiai nerašo. O turėtų, nes jie įprasmina save gyvendami dėl kitų, nesiviešindami ir nereikalaudami dėmesio. Daiva Kačinskienė būtent tokia. Kantri, maloni, atidi, rūpestinga, patikima, optimistiška. Ji – viena iš bendruomenės „Priekulės ainiai“ įkūrėjų, valdybos narė, aktyvi Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčios parapijietė, puiki informacinių technologijų mokytoja, savo gyvenimo pavyzdžiu iliustruojanti jaunimui skiepijamas vertybes, mylinti dukra, žmona, mama, sesuo, kolegė, draugė. Būdama nepaprastai jautri, empatiška ir kūrybinga, kartu yra organizuota, logiška ir racionali. Per 40 pažinties metų ne kartą įsitikinau, koks įvairiapusis, nuolat tobulėjantis ir aukštus standartus sau keliantis žmogus yra Daiva“, – laiške „Bangai“ rašo Gitana Mizgerienė, bendruomenės „Priekulės ainiai“ pirmininkė, Ievos Simonaitytės gimnazijos mokytoja.
Čia gyventi gera
Priekulėje gimusios ir užaugusios Daivos svajonė būti mokytoja išsipildė, ji didžiuojasi savo gimtuoju miestu ir įvairiomis veiklomis prisideda prie bendruomenės stiprinimo. D. Kačinskienė atsakė į „Bangos“ klausimus.
– Koks mėgstamiausias metų laikas?
– Ruduo. Man patinka rudens spalvos, lapų šnarėjimas po kojomis, sveikinimai Mokytojo dienos proga. Esu gimusi spalį – gimtadienis beveik sutampa su profesine švente. Šiemet – jubiliejinis.
– Ką mąstote pasiekusi gyvenimo pusiaukelę?
– Gražūs metai prabėgo. Džiaugiuosi kiekviena diena, visur stengiuosi pamatyti gėrį, grožį. Išeiname su seserimis pasivaikščioti po Priekulę – kokia ji graži: kiekvienas kampelis išpuoselėtas, gėlynai veši. Miesto šventėje nuskambėjo frazė: Priekulėje gyventi gera. Pritariu. Čia gyvena daug gerų, įdomių žmonių, norinčių burtis į bendruomenę. Į mokyklą ateina jaunų, kūrybiškų žmonių, praturtinančių komandą.
– Ar visos svajonės išsipildė?
– Visos, bet gimsta naujų idėjų. Jos padeda atsiplėšti nuo kasdienybės.
Mokosi visą gyvenimą
– Kodėl rinkotės mokytojo profesiją?
– Nuo vaikystės apie tai svajojau. Šeimoje augome penkiese – dvi seserys ir du broliai. Aš, vyriausia, padėdavau mažesniesiems ruošti namų darbus, pamokydavau, ir tai mane žavėjo. Tačiau baigdama vidurinę sutrikau, nes mokytis matematikos mokytojo specialybės reikėjo Šiauliuose. Neišdrįsau – įsidarbinau buvusiame buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate siuvėja. Bet kasdien siūdama tiesias siūles galvojau, kiek aš tai darysiu… Po metų Klaipėdos universitete atsirado vaikystės pedagogikos mokslas ir aš susiruošiau studijuoti. Nelabai patiko – juk norėjau būti matematikos mokytoja. Tačiau gavusi diplomą, Priekulėje įsidarbinau pradinukų mokytoja. Netrukus atsirado informacinių technologijų mokslas – man pasiūlė studijuoti. Atvykau į Kauno technologijų universitetą, nors nebuvau mačiusi kompiuterio. Savarankiškai studijuoti buvo labai sunku, bet prasilaužiau ir baigiau informacinių technologijų studijas – tapau IT mokytoja. Prieš porą metų įveikusi magistrantūros studijas, įgijau informatikos inžinerijos specialybę, bet mokytis reikia kasdien, nes IT moksle nuolat daug kas keičiasi. Visą gyvenimą turiu poreikį veikti, mokytis. Tai padeda išnirti iš kasdienybės – užsisėdėjus tampa sudėtinga, nebeįdomu, atsiranda neigiamas požiūris, nepasitenkinimas.
– Ar nenusibodo mokytojauti?
– Nemeluosiu – visko pasitaiko. Būna sunkių momentų, kai nesiseka, kyla problemų. Tomis akimirkomis galvoju, gal bandyti savęs ieškoti kitoje srityje. Bet ilgos atostogos leidžia atsipūsti, keliauti, pamatyti pasaulį ir sutvirtėjęs grįžti į mokyklą.
Kasdienybėje pasitaiko visko, bet kai buvę mokiniai dėkoja už tai, ko išmokiau, labai džiaugiuosi, pasijuntu esanti tinkamame kelyje. Ir tai postūmis judėti pirmyn. Nėra aukštų pasiekimų, šimtukų, bet gal ne tai, o santykis su mokiniais svarbiau. Nesiskundžiu atlyginimu: kai nukreipi dėmesį kitur, sulauki grąžos, dvasinio peno, piniginis atlygis tampa nebe svarbiausiu dalyku. Jis nemotyvuos tiek, kiek geras žodis, nuoširdi šypsena.
Dėkinga už palaikymą
– Jūs esate viena iš bendruomenės „Priekulės ainiai“ įkūrėjų?
– Ją įkūrėme kartu su Gitana ir Jūrate – kitais metais minėsime dešimtmetį. Bendruomenės veikloje esu atsakinga už estetiką, dalyvavimą renginiuose, bet veikiame kartu – vienas nieko nepadarysi. Bendruomenės namuose yra Vaikų dienos centras. Aš čia vedu robotikos užsiėmimus, už kuriuos tėveliai sumoka į bendruomenės kasą. Bendruomenei reikia pačiai užsidirbti.
– Kas Jus įkvepia?
– Džiaugiuosi, kad Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijoje dirba klebonas kanauninkas Viktoras Ačas. Iki tol buvau katalikė, dalyvaujanti Mišiose, o jam atėjus pasikeitė mano tikėjimo supratimas. Kunigas Viktoras padėjo pažinti Šventąjį Raštą. Man patinka jo pamokslai, išplaukiantys iš Šventojo Rašto, verčiantys įsigilinti. Pradėjusi giliau praktikuoti tikėjimą, supratau: kiek duosi, tiek ir sugrįš. Ši mano gyvenimo varomoji mintis – iš Šventojo Rašto.
Stengiuosi padėti organizuoti veiklas parapijoje. Antai su mokiniais (esu pirmos gimnazistų klasės auklėtoja) padėjome įrengti parapijos kampelį – labirintą, padedame jį tvarkyti. Padeda ir mano sesuo Lina, kuri yra matematikos mokytoja.
Su kunigu Viktoru organizavome katechezės sezono atidarymą, kad vaikai prieš Pirmąją Komuniją ne per prievartą ateitų išmokti tikėjimo tiesų, bet pajustų prasmę. Jaukus vakaras rugsėjį vyko prie parapijos namų.
– Esate apsupta draugų?
– Šauna pirmoji mintis, kad jų neturiu. Esu intravertė – reikia savos aplinkos, kad jausčiausi komfortabiliai. Betgi kiek žmonių su manimi sveikinasi, šnekina, įvairiomis progomis sveikina, todėl galvoju, kad jie mano draugai. O geriausia mano draugė – Gitana, su kuria mokėmės mokykloje, dabar dirbame gimnazijoje. Ilgam susijungė mūsų keliai. Dėkoju visiems, kurie mane palaiko, palydi geru žodžiu, ir aš jaučiuosi reikalinga.
Atpažįstanti tikrus dalykus
Kaip buvę mokiniai apibūdintų klasės auklėtoją Daivą? „Įkvėpėja, – patikino Julija ir Mindaugas Mažioniai. – Ji neapsiribojo vien pamokomis – nuolat inicijavo įvairius projektus, kurie skatino mokinių įsitraukimą ir kūrė didelę vertę bendruomenei. Daiva – pavyzdys, kad atsidavimas ir iniciatyvumas gali keisti aplinką.“ Pasak buvusių mokinių, auklėtoja buvo kaip draugė, į kurią galėjo kreiptis bet kokiu klausimu. „Jos gebėjimas išklausyti, suprasti ir patarti – neįkainojamas. Auklėtojos patarimai ir šiandien mus įkvepia profesiniame ir asmeniniame gyvenime“, – kalbėjo Julija ir Mindaugas. Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos direktoriaus Antano Alčauskio teigimu, IT mokytoja metodininkė D. Kačinskienė aktyvi, pasižyminti pedagogine lyderyste, profesionalumu, kūrybiškumu. „Jos optimizmas, nesenkanti energija užkrečia gimnazijos bendruomenę. Daiva dalijasi gerąja pedagogine patirtimi, o jos organizuojami IT užsiėmimai įkvepia mokinius domėtis naujovėmis, pasinerti į sudėtingą programavimo ir skaičių pasaulį. Ši mokytoja – autoritetas daugeliui jaunų pedagogų. Gimnazija vertina Daivos nuoširdų darbą ir linki jai nesenkančios energijos, vidinės stiprybės ir sveikatos“, – kalbėjo direktorius.
D. Kačinskienė yra ilgametė Priekulės Šv. Antano Paduviečio parapijos pastoracinės ir ekonominės tarybos narė, talkinanti „Carito“ veikloje. „Ji išsiskiria plačiu žvilgsniu, gebėjimu konkrečiai čia ir dabar spręsti problemas, prisiliesti prie šalia esančiųjų skausmo. Ji sąžininga ir garbinga, nuolat tobulėjanti parapijietė, skleidžianti gražią emociją tarp bendruomenės narių. Ji atpažįsta tikrus dalykus ir geba juos puoselėti. Artėjančio jubiliejaus proga linkiu Daivai sveikatos, ilgų metų, džiaugsmo, ramybės ir gausios Viešpaties palaimos“, – linkėjo klebonas kanauninkas V. Ačas.
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
