Priekuliškė slaugytoja: nemylėdamas žmogaus čia negalėtum dirbti
Prieš 30 metų pasirinkusi medikės kelią Reda Vitkienė įgijo patirties dirbdama ligoninėse, o pastaraisiais metais slaugytoja yra integralią pagalbą asmens namuose teikiančios komandos narė. Lankytis sunkių pacientų namuose nėra lengva, bet savo darbu ji patenkinta. „Gera, kai gali padėti kitam“, – šypsojosi ji.
Tarpininkė tarp gydytojo ir paciento
Priekuliškė Reda Vitkienė 30 metų dirba slaugytoja ir nėra suabejojusi savo pasirinkimu. „Mama man parinko šią profesiją – vis kartojo, kad turiu būti seselė, – šypsojosi pašnekovė, kilusi iš Gargždų, kadaise svajojusi apie siuvėjų kursus. – Sunkus slaugytojos darbas, bet jeigu tektų iš naujo rinktis, nesugalvočiau ką.“
Klaipėdos medicinos mokykloje įgijus medicinos sesers diplomą Redai teko dirbti Gargždų, Priekulės ligoninėse. „Dirbau ir slaugos ligoninėje Priekulėje, kol ją uždarė. Buvusios kolegės pasuko į reanimacijos bei kitus skyrius uostamiesčio ligoninėje, bet aš kitokio būdo. Man geriau ligonį paglostyti, nuraminti, arbatėle pagirdyti – tikriausiai aš labiausiai tinku slaugai, – svarstė R. Vitkienė. – Aš ne vaistus skubėjau sušvirkšti ligoniui, bet pirmiausia pasikalbėti su juo, nes ir tai padeda.“
Dabar ji – integralią pagalbą asmens namuose teikiančios komandos narė. Šį projektą šeštus metus vykdo Priekulės socialinių paslaugų centras. „Džiaugiuosi – įdomus mano darbas, nes ne vienoje vietoje, važiuoju į pacientų namus, – šypsojosi R. Vitkienė. – Dirbame komandoje – slaugytojos, socialinio darbuotojo padėjėjos, kineziterapeutė, psichologė atlieka savo pareigas.“
Slaugytoja R. Vitkienė ir kitos darbuotojos pagal grafiką važiuoja pas sunkius ligonius į namus. Ji nustatytu laiku aplanko visus sąraše esančius pacientus – daugiau nei 20. „Aš vykdau šeimos gydytojo nurodymus: statau lašinę, perrišu žaizdas, matuoju kraujospūdį, o kitos komandos narės pagal savo grafiką verda valgį, prausia ir kita. Pagalba kasdien lankomam žmogui teikiama po 4 valandas, – dėstė pašnekovė. – Ne visi šie pacientai gulintys, yra ir vaikštančių – skirtingos pagalbos jiems reikia, kartais tik maisto parnešti ar valandėlės bendrystės. Jų amžius skirtingas – liga nesirenka.“
Vaikų pakeisti negali
„Dirbti ligoninėje ir lankytis ligonių namuose – skirtingi dalykai, čia sunkiau ir sudėtingiau. Čia nebesi padėties šeimininkas, – pastebėjo R. Vitkienė. – Reikia susidraugauti ne tik su pacientu, bet ir jo namiškių pasitikėjimą įgyti. Daugumą lankomų žmonių prižiūri vaikai, bet jie dirba, labai užimti – negali visą laiką būti kartu su tėvais. Senoliai nenori niekur išvykti – jiems geriausia namuose. Čia jie diktuoja savo taisykles, ir mes klausome. Pagarba visiems, kurie namuose prižiūri savo artimuosius.“
Pasak Redos, susidraugauti su pacientais pavyksta besišnekučiuojant, klausantis jų istorijų, tvarstant žaizdas ar statant lašines. O tada atsiranda prieraišumas – sunkiai išgyvena pacientų netektį. Pribloškė netikėtas vieno paciento išėjimas: atsisveikinęs automobiliu išvyko į banką ir žuvo kelyje atsitrenkęs į vilkiką. „Galvoji, gal galėjai mirčiai užbėgti?“ – graudinosi pašnekovė ir pridūrė, kad čia niekas negalėtų dirbti, jeigu nemylėtų žmogaus.
Tarp lankomų pacientų – vieniša močiutė, patyrusi insultą. Ji sunkiai kalba, bet labai nori bendrauti – negalėdama ištarti, timpteli už drabužio. Komandos narės šią žiemą senolę pasveikino su 85-uoju gimtadieniu. Ji niekur nenori išvykti iš namų – čia nori sutikti gyvenimo saulėlydį. Bet vaikai savo mamai abejingi.
Slaugytojos darbas nesibaigia uždarius paskutinio paciento namų duris ar savaitgalį, kai paslaugų neteikia. „Kaip gali ramiai pusryčiauti, kai žinai, kad šeštadienį ir sekmadienį paralyžiuotos močiutės niekas neaplankys, – retoriškai ištarė R. Vitkienė. – Pas ją reikia būti nuolat – daug darbo yra: virti, maitinti, prausti, skalbti. Kas mėnesį ar du pas mamą pasižiūrėti ateina vienas iš vaikų, gyvenančių netoliese. Močiutė nuolat verkia laukdama savo vaikų – mes jų negalime pakeisti. Nors ji sako, kad mūsų laukia, tačiau viską atiduotų, kad vaikas ateitų.“ R. Vitkienė kalbėjo, jog darbuotoja stengėsi, kad močiutė su sūnumi, gyvenančiu užsienyje, pasikalbėtų per feisbuką. Jis žadėjo parvykti per Kalėdas, bet jau ir Velykos atėjo, o mama tiki, laukia. „Mūsų darbas suskirstytas taip, kad galėtume dažniau pas ją užsukti“, – patikino slaugytoja.
Įkvėpimas gyventi
R. Vitkienė neabejoja, kad integralios pagalbos komanda labai reikalinga gyventojams. Anot jos, bėdos neaplenkia nei turtingų, nei kuklių namų. Sunkiai susižaloja ar suserga jauni, užgriūva senatvinės ligos – tėvai nepažįsta savo vaikų, šie jų nebegali paguosti. „Iš šalies, kol nesusipažįsti su situacija, kitaip atrodo, – patikino pašnekovė. – Tada pagalvoji: verkšlename dėl smulkmenų, palyginti su tuo, kas nutiko žmogui. Ir tai įkvepia gyventi.“
Ji neslėpė, kad kasdienybė nėra lengva: skirtingi žmonės ir jų charakteriai – ne visiems gali patikti.
Sunkiausia buvo dirbti per pandemiją, kai vieni kitų baiminosi dėl koronaviruso. Kai kurie buvo net laikinai atsisakę šių paslaugų. „Kas galėjo garantuoti, kad mes neužkrėsime ar kad jie mūsų neužkrės. Tačiau privalėjome važiuoti, nes žmogus būtų likęs nevalgęs“, – kalbėjo R. Vitkienė.
Pacientai laukia šių darbuotojų kaip savų. „Sako, kad vaikai atvažiuoja rečiau nei mes lankomės, – šypsojosi Reda. – Betgi jie užimti, turi savo gyvenimus. Aš džiaugiuosi, turėdama darbą ir galėdama kitiems padėti. Kai gali padėti, gera ir žmogui, ir man. Žmonėms reikia vienas kito.“
Virginija LAPIENĖ
Autorės nuotr.
