Priekuliškę traukia ne tik jaunystės ąžuolas
V. Banevičienė: „Tarpukariu čia įkurtas retų augalų parkas buvo ypatingas. Pokariu jį tyrinėjo mokslininkai, gamtininkai. Iki Atgimimo čia buvo tvenkinys, kuriame žydėjo spalvotos vandens lelijos.“
Dirbti širdžiai mielą darbą sulaukus brandos retai kam pavyksta. Priekuliškė Violeta Banevičienė tvirtino, jog puoselėdama Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos aplinką jaučiasi kaip niekad laisva. „Darau kaip sau – man patinka gražinti savo miesto, kuriame gyvenu nuo vaikystės, istorinę dalį“, – ištarė inžinerinį išsilavinimą turinti buvusi mokytoja. Parašyti apie ją paskatino „Bangos“ skaitytojai.
Svajonių užsiėmimas
V. Banevičienė rytais smagiai žingsniuoja į darbą mintyse dėliodama, ką nuveiks tądien, pasvajoja, ką darys ateityje. Į aštuntą dešimtmetį „įšokusi“ priekuliškė ne dėl pinigų įsidarbino: dukra ir sūnus neleistų jai neoriai gyventi. „Namie sėdėdamas apkerpėtum, – įsitikinusi ji. – Dirbu širdžiai mielą darbą tik sulaukusi šio amžiaus ir tuo labai džiaugiuosi. Kai pajusiu, kad per sunku, išeisiu.“
Violetai visą gyvenimą patiko augalai, grožis, bet stigo laiko floristiniams sumanymams įgyvendinti: augino vaikus, dirbo keliose darbovietėse. Visgi prie jos namų visada žydėjo gėlės. Ir tai matydamas Priekulės Ievos Simonaitytės gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams Jonas Lipskis, buvęs mokinys, prieš 3 metus pasiūlė senjorai tvarkyti gimnazijos teritoriją. Inžinierės chemikės diplomą turinčios moters, anksčiau pagal specialybę dirbusios įmonėje, vėliau 13 metų chemijos mokytoja šioje mokykloje, tiek pat įmonėje „Keramika BB“, dabartinė pareigybė kukli: aplinkos tvarkytoja, dirba puse etato.
Kaip širdis diktuoja
Ji turi absoliučią laisvę ir tvarkosi pagal savo supratimą, grožio pajautimą, kurio nestokoja. Prie gimnazijos fasadinės pusės akys krypsta į ryškų akcentą – raudonas ledinukes ir tokią pat vijoklinę rožę. Seną augalą Violeta išretino, atgaivino ir šis atsidėkoja žiedais. Palei sieną išsirikiavo 29 rožių kereliai, kuriuos pasodino šiemet mokyklą paliksiantys abiturientai su auklėtoja Aurelija Daugėliene. „Ir anksčiau čia bandyta auginti rožyną, bet nesėkmingai, nes laikėsi vanduo. J. Lipskio rūpesčiu nudrenavus kiemą buvo paruoštas tinkamas gruntas“, – dėstė V. Banevičienė.
Ankstesniais metais atsisveikindami abiturientai vidinį kiemelį pagražino magnolijų krūmeliais, o parke žaliuoja kadaise pasodinti ąžuolai ir kiti medžiai. Ir Violeta turi savo ąžuolą – juk baigė šią mokyklą.
Negali nepastebėti senomis plytomis išgrįsto vejos pakraščio palei taką. Miela akiai žvelgiant į alpinariumą. Daugiametes gėles mėgstanti Violeta jų užaugina namuose, parūpina ir mokyklos bendruomenės moterys. Visiems malonu, kai aplinka graži. V. Banevičienė prasitarė, kad skauda širdį pamačius, kai mokiniai mindo gėles.
„Mes kadaise patys tvarkėme mokyklos aplinką, o dabar vaikai nemoka grėbliu braukti, – nelinksmai ištarė ji. – Kai mokytoja liepia surinkti lapus, mokinys klausia, kiek jam už tai sumokės.“ Violeta prisipažino, kad labai laukianti, kada bus aptverta gimnazijos teritorija nuo gatvės pusės. Dabar moksleiviai drožia tiesiai per veją, miestelėnai čia atsiveda augintinius atlikti gamtinių reikalų, o paliktą „turtą“ tenka rinkti tvarkytojai. „Ir kada pagaliau bus pastatyta tvora?“ – retoriškai ištarė V. Banevičienė.
Įkvepia praeitis
Jaunoji karta valiūkiškai žvelgia į šiandieninę Priekulę, o kai dešimtmečius regi jos pokyčius, mintimis nusikeli į praeitį, žvilgsnis aštresnis ir gilesnis. „Priekulė – mano miestas nuo vaikystės, čia nebuvau tik mažą laiko tarpsnį jaunystėje“, – šyptelėjo V. Banevičienė, rodydama istorinį mokyklos parką, kuriuo trejus metus rūpinasi. Iš pradžių nejauku buvo į jį žiūrėti, tačiau iškirtus menkaverčius, išdžiūvusius medžius, atgaivinus praeities reliktus, istorinė erdvė atgijo.
Išsprūsta banali frazė „kaip greitai bėga metai, kaip keičiasi Priekulė“, kai sustojome prie ąžuolo, kurį ji pasodino su bendramoksliais abiturientais 1966 m. atsisveikindami su mokykla. Liko popieriuje surašytos svajonės, kurios po galiūno šaknimis atsidūrė ir jau nebepasiekiamos. Kartais Violeta apkabina savo ąžuolą.
Ji prisimena, kiek išskirtinių medžių augo šiame parkelyje, kurį tarpukariu savo sklype įveisė čia gyvenęs advokatas Eduardas Klamrotas. Kartu su kitais moksleiviais rinko kedrų kankorėžius ir lukšteno sėklas, gėrėjosi tujų, alyvų plantacijomis. Įsiminė įdomus beržas – ne toks, kaip visi. Nudžiūvusio Violetai pagailo: apgenėjo, bet nenupjovė. Dabar stuobrį puošia inkilai – tegul čiulba paukšteliai.
„Atgaivinome alpinariumą, atkasėme senus akmenis. Ant vieno iškalta: 1936 m. Rodau mokiniams, kokius laikus mena ši vieta“, – pakylėtai ištarė V. Banevičienė.
O po didžiuoju ąžuolu – suoliukai, stalas. Tai unikali žalioji klasė. Violeta džiaugėsi šiuo mokytojos Gitanos Mizgerienės projektu. Mokiniai ir mokytojai mėgsta šią erdvę – šiltuoju metu renkasi galiūno paunksmėje.
Priekuliškė senjora patenkinta dirbdama širdžiai mielą darbą. Savoje aplinkoje, su puikiai pažįstamais žmonėmis.
Virginija LAPIENĖ
A. VALAIČIO nuotr.
