Priekuliškių interaktyvi pasaka – ne tik vaikams
Priekulės Ernsto Vicherto teatras pakvietė žiūrovus į premjerą interaktyvios pasakos „Laimingasis princas“, skleidžiančios gerumą, empatiją, skatinančios padėti bėdoje atsidūrusiems žmonėms. „Prieš Kalėdas norėjosi kalbėti apie gėrį, dalijimąsi. Gyvendami blizgučių apsuptyje pamirštame šalia esančius, nuskriaustus, vargstančius, o šiame Oskaro Vaildo kūrinyje daug dvasios gerumo. Tuo norime užkrėsti jaunąją kartą“, – kalbėjo teatro režisierius Donatas Savickis.
Nebe pirmą interaktyvią pasaką parengusi priekuliškių komanda ir šį kartą pasirinko neįprastą erdvę – nebenaudojamą Priekulės geležinkelio stoties salę. Laike sustingusį istorinį pastatą kultūriniai renginiai epizodiškai pripildo gyvybės. Šį kartą interaktyvi pasaka – visai šeimai.
Prieblandoje skendinti išskirtinė erdvė su savitomis dekoracijomis, subtilia muzika intrigavo ir vaikus, ir suaugusiuosius. „Laimingojo princo“ vizualizacija, gyvai kuriama projekcija ekrane vertė susikaupti, nepaleisti kūrinio minčių gijos. Interaktyvi pasaka žiūrovus traukia vaizdais, garsais, veiksmu.
Ernsto Vicherto teatro aktorė Ernesta Zolotova, anot režisieriaus D. Savickio, „etatinė“ interaktyvios pasakos sekėja, įtaigiai dėstė fantastiniais dalykais perpintą siužetą, įtraukdama ir žiūrovus. Pasakodama apie kregždžiuką ji rodė plunksnelę – menamą paukštelį, siūlė jį paliesti, o po to kvietė vaikus skristi su juo, apsilankyti ten, kur šis atliko gerus darbus.
„Kregždžiukas mylėjo gražuolę nendrę ir dėl jos pavėlavo išskristi į šiltuosius kraštus. O susiruošęs į kelionę per dieną pasiekė miestą, kuriame stovėjo išlaki kolona su laimingojo princo statula. Šis dvaro princas, kol gyvas buvo, gyveno ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Jam niekada nerūpėjo, kas dedasi už pilies sienos. Jis gyveno malonumais – žaidė, šoko. Pamatęs laimingojo princo statulą paukštelis taisėsi prie jo nakvoti, bet nukritus keliems lašams pastebėjo, kad šis verkia. Kregždžiukas sužinojo, kad princas iš aukštai mato visus miesto žmonių vargus ir skurdą, ir nors jo širdis švininė, pravirko. Laimingasis princas prašė būti jo pasiuntiniu ir atlikti kelis gerus darbus, nors kregždžiukas turėjo skubėti į Egiptą, kad neužkluptų rūsti žiema“, – intrigavo pasakotoja.
Negalėjo nesujaudinti žiūrovų, kad paukštelis sutiko nunešti princo rubiną karščiuojančio berniuko mamai, kuri neturėjo ką jam gardesnio paduoti. Iš gailesčio sutiko nunešti safyrą šalčio sukaustytam vaikinui, nebegalėjusiam pabaigti pjesės, brangakmeniu apdovanojo basą gatvėje degtukais prekiavusią mergytę, nes šie įkrito į griovelį ir sušlapo. Kregždžiukas vargšams išdalijo princo skulptūrą dengusius aukso lapelius. Kol darė gerus darbus, atėjo šalčiai – jis suprato, jog teks mirti. Daug gero padaręs paukštelis krito negyvas šalia skulptūros. Tą pačią akimirką sprogo švininė princo širdis. Tragiška baigtis, bet gėris triumfuoja.
Išklausę jautrią pasaką žiūrovai dairėsi neįprastoje erdvėje, apžiūrėjo dekoracijas – ne tik miestą imitavusį maketą, bet ir stiklinius kubus, kuriuos sukūrė Priekulės kultūros centro darbuotojai. „Mūsų dekoracijose – ne abstraktus miestas, o Priekulė su senais jos pastatais – daug darbo prireikė: sugalvoti kiekvieną detalę, karpyti, klijuoti, suderinti spalvas, – atskleidė režisierius. – Paruošti šią pasaką mums buvo iššūkis. Ir tai momentinis dalykas – kalėdiniam laikotarpiui skirtas.“
Užkalbintas mažasis Armandas sakė, jog patiko pasaka, nes gražiai pavaizduotas miestas, gražiai vaidino. „Pamokanti istorija – ją sugebėjo gerai perteikti žiūrovams“, – antrino berniuko senelis Petras Stauga, kuris pirmą kartą žiūrėjo interaktyvią pasaką.
Tai jau trečia E. Vicherto teatro parengta interaktyvi pasaka. Visos buvo sekamos skirtingose erdvėse: „Mergaitė su degtukais“ – buvusioje Priekulės ugdymo įstaigoje, „Joniukas ir Grytutė“ – Vingio parke.
Rengėjai planavo parodyti 12 „Laimingojo princo“ seansų. Klausytis interaktyvios pasakos vienu metu gali apie 20 žiūrovų. Komanda dar kviečia į seansus gruodžio 23 d. ir 28 d. 18 val. ir 19 val. Priekulės geležinkelio stoties salėje.
Virginija LAPIENĖ
Katerinos MARCINKEVIČIENĖS nuotr.
