Prisiminimai jaunajai kartai, kad nepamirštų šalies istorijos
Aukštkiemių kaime, Sendvario seniūnijoje, gyvenančiam Antanui Klupšui birželis – ypatingas mėnuo: jis švenčia gimtadienį, kitą dieną – vardadienį, o 14–15 dienomis prie savo namų iškelia valstybinę vėliavą su juodu kaspinu. Gedulo ir vilties dieną visada mini jo šeima, paženklinta tremties skausmu. Išėjęs į užtarnautą poilsį, jis parašė prisiminimus, kad vaikai, anūkai žinotų jų šeimos istoriją, kuri yra Lietuvos istorijos dalis.
Tremties prisiminimais A. Klupšas pasidalijo su Priekulės laisvės kovų ir tremties istorijos bei Joniškio istorijos ir kultūros muziejais.
Apie tremtį – vaiko žvilgsniu
– Esate svarbus istorijos liudytojas. Tebesaugote archyvą, kuriame yra 1951 m. rugsėjo 17 d. pažyma apie šeimą, ruošiamą trėmimui operacijos „Ruduo“ metu. Jūs buvote trijų mėnesių kūdikis. Rašote prisiminimus apie tremtį per vaikiškus pastebėjimus. Kodėl Jums tai svarbu?
– Parašęs prisiminimus padovanojau savo vaikams ir anūkams, kad turėtų autentiškos informacijos apie mūsų istoriją – giminės ir šalies. Gal dabar jiems neįdomu, bet susidomės vėliau. Vaikystės prisiminimus rašiau iš pasakojimų, o nuo to laiko, kai pradėjau suvokti pasaulį, – savo pastebėjimus. Remiuosi dokumentais – giminių rašytais malonės prašymais, Ypatingųjų bylų archyve gautomis tremties pažymomis. Vienoje parašyta, kad mano tėtis, šeimos galva, iki 1945 m. žemės reformos – nacionalizavimo savo ūkyje laikė 5 arklius, 8 karves ir 15 avių. Be kitų aplinkybių tai buvusi viena iš mūsų tremties į tolimąjį Sibirą priežasčių. Tarpukario Lietuvoje ūkininkai laikydavo arklius pagal atitinkamą dirbamos žemės plotą. Vieno arklio reikėdavo įdirbti 5–7 ha žemės. Kitus naminius gyvulius laikė, kad išmaitintų šeimą. Iš pasakojimų žinau, kad tų pačių metų spalio 2 d., kai buvo tremiama mūsų šeima, mamai leido paskutinį kartą pamelžti savo karvę. Ji ašarodama atsisveikino su karvute, kuri padėjo maitinti 4 mažamečius vaikus, ir išsinešė paskutinį puskibirį pieno. Tą patį vakarą mūsų šeima Joniškio geležinkelio stotyje patalpinta į vagoną. Pradėjome 5 tūkst. kilometrų kelionę, trukusią penkias savaites. Vieną dieną dar užtekome karvutės pieno. Visą kelionę nesiskyrėme su gyvuliais – mus lydėjo jų kvapas, nes važiavome gyvuliniuose vagonuose, kuriuose prieš tai gabeno arklius, karves – jie nebuvo paruošti vežti žmones.
Atvykus į tremties vietą – Ust Kadingos gyvenvietę, tėtį įdarbino kolūkio arklidėse. Vėliau jis tapo vyriausiuoju arklininku – ūkyje buvo daugiau nei 100 arklių kaimenė. Gyvendami tremtyje įsigijome karvutę. Visos kaimo karvės buvo ganomos bendrai. Rytais iš vieno kaimo galo pradėdavo varyti – kiekvienas šeimininkas išleisdavo iš savo sodybos karvutes, kurias gindavo į ganyklą. Vakare pargintos pačios žinodavo, kur jų šeimininkas gyvena, ir sukdavo į kiemą. Per pietus moterys eidavo pamelžti karvių. Mama pasiimdavo ir mane. Eidavome prie Bargos upės, per kurią piemuo atvarydavo iš ganyklos karves, jos perbrisdavo upę, ir moterys jas pamelždavo. Vasaros pabaigoje mama nešdavosi antrą tuščią kibirą. Kibirą su pienu palikdavo saugoti man, o su tuščiu kartu su kitomis eidavo skinti juodųjų serbentų, kurių buvo labai daug. Per pusvalandį moterys prisirinkdavo po kibirą serbentų – namo, o grįždavome su pienu ir uogomis. Mama virdavo uogienę – nuostabus serbentų kvapas sklisdavo net kieme. Jis tebelydi mane iki šiol: turime prie namų pasisodinę juodąjį serbentą, prie kurio priėjęs pajuntu jų kvapą ir visada prisimenu tą uogienės dvelksmą Sibiro gyvenvietėje.
Nepagražinta kolūkinė realybė
– Prisiminimuose detaliai aprašote pirmąją savo darbovietę ir pirmąją darbo dieną. Neįtikėtinai anksti tapęs kolūkiečiu, pažinote nepagražintą kolūkinio gyvenimo realybę.
–1960 m. birželį man buvo parašyta Joniškio rajono „Raudonosios žvaigždės“ kolūkio kolūkiečio darbo knygelė. Tada man buvo tik devyneri metai. Vieną birželio pradžios dieną susirinkome vežti mėšlą. Buvo pakinkyti trys poriniai vežimai. Įvažiavę į tvartą, vyrai prikrovė pirmąjį. Kelios moterys su juo išvažiavo į šalia buvusį lauką. Jos iškraudavo ir iškratydavo mėšlą ant ariamos žemės. Vyrai prikrovė antrą vežimą, ir aš, ant mėšlo pasidėjęs glėbelį šiaudų, vairuoju į lauką. Manęs arkliai klausė, nes buvau išėjęs tėčio mokyklą. Nuvažiavęs į lauką, palieku moterims pilną vežimą, priimu iškrautą, tuščią, ir vėl riedu į tvartą. Ten prikrautas trečias vežimas. Palikęs tuščią, vėl važiuoju su mėšlu į lauką. Per savaitę iš šio tvarto išvežėme visą mėšlą. Vėliau, birželio antroje pusėje, prasidėjo šienapjūtė. Žolę pjovė arklinėmis šienapjovėmis. Tai sunkus darbas, todėl buvo kinkomi stipriausi arkliai. Mes buvome padėjėjai.
Atsimenu, kad tėtis, atvažiavęs į kelių hektarų lauką, pasiūlė pradėti pjauti važiuojant jo viduriu. Brigadininkui tai nelabai patiko, bet sutiko. Žolėje buvo įsikūręs laukinių gyvūnų pasaulis – stirniukai, kiškučiai, varlės, paukščiai, driežai. Šienapjovė keldavo triukšmą ir žolėje įsikūrę gyvūnėliai traukdavosi į pamiškes, pagriovius ir išsigelbėdavo, o pjaunant ratu visi sueidavo į vidurį ir žūdavo.
Javapjūtėje pora stiprių arklių tempdavo javų kertamąją – „kombainą“. Sukdavosi jo sparnai, prilenkdami javus ir numesdami nukirstus. Iš paskos eidavo moterys ir juos surišdavo į pėdus. Mes, keli vaikai, vadovaujami brigadininko, sunešdavome pėdus ir būdavo sustatoma guba varpomis į viršų.
Uždarbio – ant vieno danties
– Įdomu, kokį atlyginimą už savo darbą gavote?
– Kolūkyje padirbėjęs apie 40 dienų uždirbau 17 darbadienių. Darbadienis – matas, kuriuo buvo nustatomos kolūkiečio darbo sąnaudos ir jiems tenkanti kolūkio pajamų dalis. Okupuotoje Lietuvoje jis buvo naudojamas 1948–1966 m. Per dieną kolūkietis uždirbdavo 0,5–1,5 darbadienio, per metus – 150–250 darbadienių. Tai priklausė nuo darbo sunkumo, sudėtingumo, išdirbio normų vykdymo, gyvulių produktyvumo. Už darbadienius paprastai mokėjo ūkinių metų pabaigoje vadovaujantis likutiniu principu (kiek likdavo kolūkiui atidavus prievoles valstybei, grąžinus paskolas, sudarius fondus). Uždarbis kolūkyje galėjo padengti ne daugiau nei penktadalį visų šeimos išlaidų. Tais metais šiame kolūkyje už darbadienį buvo mokama 35 kapeikos ir duodama 1,4 kg grūdų. Per visą vasarą uždirbau 6 rublius, už kuriuos galėjau nusipirkti 33 plonais viršeliais 12 puslapių sąsiuvinius, nes vienas kainavo 18 kapeikų. Be to, gavau 24 kg grūdų. Kolūkyje dirbau 9 vasaras. Visą moksleiviškų atostogų laiką praleisdavau dirbdamas kolūkyje – kitiems užsiėmimams neliko laiko.
Padėjo netapti komunistu
– Kaip tremties šleifas Jus lydėjo per gyvenimą?
– Buvome ištremti 4 vaikai – mane išvežė vystykluose. Namo sugrįžome po 6 metų, keleiviniame vagone už savo pinigus. Į gimtinę sugrįžau ūgtelėjęs. Prisimenu, kad kelionėje man kažkas padovanojo obuolį, kurį norėjau duoti tėčiui, kad padalintų visiems mūsų šeimos nariams. Juk kai sulaukdavome iš močiutės siuntinio, jame rasdavome 6 obuolius, kuriuos tėtis kasdien po skiltelę mums dalindavo šešias dienas. Bet tą kartą vagone pamačiau, jog ir mano seserys, ir tėvai turėjo po obuolį. Ir aš, būdamas 6-erių metų, pirmą kartą savo gyvenime suvalgiau visą obuolį. Mes vaikai, supratome tremtį, bet buvome tėvų globojami, pamaitinti, turėjome draugų. Sugrįžęs į gimtinę, kalbėjau rusiškai ir mane vadino „sibiriaku“. Mokykloje sutikau nuostabią pirmąją mokytoją, kuri mane priglaudė ir pasakė, kad viskas bus gerai. Bet nutikdavo visko. Pavyzdžiui, reikėdavo rašyti savo biografiją, tai mokytoja liepdavo rašyti, jog tėvai savo noru išvyko į Krasnojarsko kraštą. Mokykloje sportavau – buvau sportinio ėjimo entuziastas. Dalyvaujantį vienoje moksleivių spartakiadoje mane pastebėjo šios sporto šakos vicečempionas, Vilniaus universiteto dėstytojas, kuris pasiūlė stoti į ekonomikos fakultetą. Nesunkiai tapau studentu – pasirinkau vyrišką profesiją ir studijavau, nors labai domėjausi istorija ir geografija. Paskyrimą gavau į Žemaitiją. 1989 m. mane išrinko Plungės remonto mechaninės gamyklos generaliniu direktoriumi, nors buvau nepartinis. Kai mane norėjo priimti į partiją, prisipažinau, kad esu tremtinys – tremtis man padėjo, kad netapčiau komunistu. Savo gyvenimą susiejau su žmona Nijole, kuri taip pat tremtinių dukra. Jau 9 metus gyvename Aukštkiemių kaime.
Parengė Virginija LAPIENĖ
Šeimos archyvo nuotr.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
