Psichologę džiugina ir maži pokyčiai

„Psichologo paslaugos populiarėja. Žmonės kreipiasi pagalbos ir tikisi jos sulaukti“, – kalbėjo psichologė I. Kazlauskaitė.

 

Priekulės socialinių paslaugų centre pirmus metus psichologe dirbanti Ignė Kazlauskaitė spėjo įsitikinti, jog ir provincijos gyventojai vertina šias paslaugas. Ji konsultuoja centro lankytojus – suaugusiuosius ir vaikus, padeda jiems spręsti iškilusias problemas.

M. Romerio universitete baigusi bakalauro ir magistro studijas psichologė semiasi patirties, siekia tobulėti.

– Ar sunku žmogui peržengti psichologo kabineto slenkstį? Juk visuomenėje gaji nuomonė, kad stiprus pats susitvarko.

– Pirmiausia žmogus pats bando spręsti jį užgriuvusią problemą. Bet ne visas situacijas galima suvaldyti. Juk trūksta patirties, žinių. Vienas iš būdų padėti sau – kreiptis į psichologą. Ir stipruolis turi teisę palūžti, blogai jaustis. Konstruktyvus pokalbis su psichologu veda į vidinių resursų atradimą, kaip spręsti. Pasikalbėjus žmogui palengvėja, jis išeina emociškai geriau nusiteikęs.

– Jums nuolat tenka klausytis liūdnų, prislėgtų žmonių. Tenka „sugerti“ neigiamas emocijas…

– Į pirmą konsultaciją niekas neateina iš laimės, dalintis savo džiaugsmu. Psichologo misija – padėti rasti sprendimo kelią. Pasakodamas žmogus geriau pažįsta save, o psichologas neturi išankstinės nuostatos.

– Jūsų pagalbos reikia Priekulės vaikų dienos centro lankytojams?

– Vykdome tęstinius projektus. Vienas iš jų – „Būkime drauge“. Šiandien šalies didmiesčiuose vyksta akcija „Auklėkime vaikus meile, o ne rykšte“. Mes irgi prisijungėme. Prieš fizinį smurtą prieš vaikus pasisakome iš vytelių pindami širdeles. Tai simbolizuoja mūsų troškimą smurtą paversti meile. Paskaitoje vaikams aiškinome, kad yra ne tik fizinis, bet ir psichologinis, seksualinis smurtas. Ne visi vaikai suvokia, kad patyčios – irgi smurtas. Raginame netylėti – pasisakyti apie jas. Juk patyčios gali tapti savižudybės priežastimi. Pernai rudenį Agluonėnų seniūnijoje savo noru iš gyvenimo išėjus paauglei, apie įvykį kalbėjomės su jaunaisiais centro lankytojais. Sumišusiems, prislėgtiems vaikams kilo daug klausimų. Aiškinome, jog užgriuvus vidiniams sunkumams, reikia kreiptis į psichologą, socialinį darbuotoją ir spręsti problemas. Vaikai ateina kalbėtis, kai prislegia bėdos šeimoje ir mokykloje. Mūsų centre saugu, jiems čia gera.

– O tėvams padedate?

– Vykdome dar vieną projektą – „Mūsų veikla – pagalba krizinėse situacijose esantiems tėvams, auginantiems vaikus“. Jis orientuotas į tėvų socialinių įgūdžių ugdymą. Kartu su socialiniais darbuotojais teikiame kompleksinę pagalbą krizėse atsidūrusiems tėvams. Jie kreipiasi dėl vaikų auklėjimo bėdų, ištikus nelaimei.

– Ar pastebite pokyčių?

– Mano užduotis – suprasti kliento vidinį pasaulį ir jam padėti toje situacijoje. Žinoma, sudėtinga ką nors palengvinti – be paties žmogaus noro nieko nepakeisi. Juk sakoma: keisk savo požiūrį, ir pasaulis keisis kartu. Mažiausias pokytis – laimėjimas. Džiaugiuosi jais. Pasitaikė, kad tėvai patobulino vaiko auklėjimo įgūdžius, pagerėjo suaugusiųjų centro lankytojų nuotaika. Esu patenkinta, kai žmogus ateina kelintą kartą. Retsykiais užduodu namų darbus ir kai matau, kad žmogus juos daro, suprantu, kad nori keistis ir galima kažką padaryti.

– Ką galvojate apie savo profesiją?

– Psichologo darbas labai sudėtingas, bet man patinka. Aš stengiuosi tobulėti.

Psichologas Vilniuje, koučingas https://monikasliupiene.lt/

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Daugiau straipsnių