„Quo vadis?“ (iš lot. − „kur eini?“)
(Ne visai) šventiškos mintys „Kranto“ progimnazijos jubiliejaus proga
Mokyklos suole praleisti metai daugeliui pirmiausia turbūt asocijuojasi su patirtais emociniais išgyvenimais: tai draugai, aplankiusi pirmoji meilė, nekaltos išdaigos per pamokas ar pertraukas, atmintin įsirėžęs kai kurių mokytojų atvaizdas. Tačiau ne vienas, apmąstydamas savo užimamą vietą visuomenėje, įgytą profesiją, išsvajotą ar tik tokią, kokią leido mokyklos baigimo pažymiai, sėkmingai ar ne susiklosčiusį asmeninį gyvenimą, bando ieškoti ir tam tikro prasminio ryšio su mokykla. Klausia savęs, ką davė mokykla. Galima klausti ir kitaip: ką pasiėmei iš to, ką ji buvo ir yra nusiteikusi duoti.
Mokyklos jubiliejus suteikia gerą progą ne tik tradiciškai pasidžiaugti praeities nuopelnais, bet ir pamąstyti apie šios institucijos vaidmenį ir vietą visuomenės gyvenime dabar ir ateityje.
Galima suskaičiuoti, kiek per penkis dešimtmečius išleidome abiturientų ar dešimtos klasės mokinių; turime duomenis, kokiais rezultatais kiekviena klasė, konkretus mokinys įvertinti per įvairius patikrinimus ir egzaminus. Žinome (bent kelerius metus po mokyklos baigimo), kur pasirinko tęsti mokslus ar rinkosi darbinį kelią buvę mūsų mokiniai. Tačiau buvimo mokykloje tikslas nėra gauti pažymiai, nacionalinių pasiekimų patikrinimų įvertinimai ar įvairiuose konkursuose, olimpiadose iškovoti padėkos raštai, apdovanojimai. Mokyklos misija pačia plačiausia prasme – ugdyti žmogų. Žmogų, gebantį gyventi darnoje su savimi ir visuomene. Gebantį ne pasyviai stebėti vykstančius procesus, bet juos kritiškai vertinti, kelti problemas ir pačiam jas spręsti. Jauno žmogaus ugdymo procese dalyvauja tėvai, mokykla ir visuomenė. Koks vaidmuo tenka tėvams, jei, sociologinių tyrimų duomenimis, neretoje šeimoje tėvai bendravimui su savo vaikais skiria per parą vidutiniškai 7 minutes?! Pasigirsta net tokių į pradines klases atvedusių atžalas tėvų frazių: „Užkišau“ savo vaiką mokykla ir būreliais, tai iki vakaro ramu.“
Ar pajėgi mokykla, kurios struktūra sukurta 19 a., atliepti dabartinės visuomenės poreikius, jai priskirtą misiją? Dar praėjusio amžiaus pabaigoje sociologai pradėjo abejoti, ar išliks tokia mokykla – pastatas, kuriame vienu metu to paties amžiaus 30 skirtingų prigimtinių polinkių, skirtingų gebėjimų vaikų mokosi to paties tuo pačiu metu. Kaip viena iš alternatyvų buvo numatyti virtualūs socialiniai tinklai. Pastaruoju metu didelę abejonę tokia perspektyva sukėlė kovido epidemijos išprovokuotas nuotolinis mokymas – ne tiek jo rezultatas, o tai, kad mūsų ,,kompiuteriniai“ vaikai labiausiai pasiilgo bendravimo, fizinio buvimo kartu!
Jau dabar yra sėkmingai veikiančių alternatyvių tradicinei mokyklai pavyzdžių. Ne tik Vakaruose, bet ir pas mus, Lietuvoje. Tiesa, jose mokinių skaičius klasėse žymiai mažesnis, jų išlaikymas reikalauja žymiai didesnių kaštų – tai privačios mokyklos. Turime ir mes konkretų pavyzdį, išeinantį iš tradicinės mokyklos rėmų: tėvų ir paties mokinio pageidavimu (tai jų, ne mokyklos nuopelnas), mokinys „peršoko“ vieną klasę ir sėkmingai mokosi toliau.
Vis dėlto reikia nusiteikti, kad tradicinė mokykla išliks dar gana ilgai. Ir išliks su visomis problemomis, bandymu individualizuoti ir diferencijuoti ugdymo turinį, įvairinti mokymo metodus ir formas. Šiuo metu akcentuojamas siekis – mokyti ne visus, o kiekvieną. Nacionalinės švietimo agentūros duomenimis, atliekant mokyklų išorinį vertinimą kaip didžiausia problema fiksuojamas būtent mokymo individualizavimas ir diferencijavimas. Įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, kurio tikslas ir yra mokyti kiekvieną, įdiegus atnaujintas ugdymo programas, ar pavyks pasiekti proveržį? Juo labiau, kad mokyklas kamuoja dar skausmingesnė problema – mokytojų trūkumas. Ne pačių geriausių ir net ne gerų, mylinčių vaikus ir gebančių su jais dirbti, o apskritai – mokytojų. Bet kokių. Lietuvos mokykla, turbūt kaip nė viena kita institucija, per trisdešimties metų laikotarpį patyrė aibę transformacijų, reformų ir pertvarkų, kurių visų tikslas – pagerinti mokinių pasiekimus. Deja, konstatuojama, kad mokinių pasiekimai kasmet vis blogėja, toliau klesti tarpusavio patyčios. Labiausiai sielvartaujama dėl matematikos. O raštingumas? Gimtosios kalbos rašinio ir testo užduotys sudėliotos taip, kad raštingumas nėra lemiantis veiksnys. Žinia, atsiras oponuojančių, kad yra raštingumas siaurąja prasme (gramatika) ir raštingumas plačiąja prasme. Taip, yra, bet kai jauna mama parašo prašymą dėl vaiko priėmimo į mokyklą, atleidimo nuo pamokų ar kokį kitą panašų dokumentą, atšoka noras kalbėti apie bet kokį raštingumą.
Mokinių mokymosi motyvacija arba tiksliau – jos trūkumas – ne nauja tema. Prasidėjus kompiuterinei erai, vaikus pagal dešimtmečius pradėjus įvardinti O, X, Y kartų atstovais, mokytojai įsisąmonino, kad su jais reikia dirbti visai kitaip nei buvo dirbama anksčiau. Pedagogų kasdienybėje atsirado apibūdinimai: „nepriima informacijos“, „nesusikaupia ilgiau kaip 5 minutes“ ir pan. Atsirado rekomendacijų, jog veiksminga naudoti žaidybinius elementus. Mokinį reikia sudominti. Tačiau ir geriausiam aktoriui, šoumenui, ko gero, būtų neįveikiama kliūtis „Duonos ir žaidimų“ į mokyklą atėjusį mokinį 170 dienų per metus trunkančiose pamokose „sudominti“, kad jam čia būtų nenuobodu. Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius šį reiškinį dar prieš gerą dešimtmetį buvo įvardijęs teiginiu, kad auga ištižėlių ir silpnųjų karta. Štai šioje vietoje istorijos mokytoja ekspertė Jūratė Litvinaitė deda tašką: „Mes pamirštame vaikams pasakyti, kad mokykloje jiems reikės dirbti. Mokykla – ne pramogų parkas. Mokykla neturi ugdyti vartotojų, kurie priima tik tai, kas įdomu, smagu, paprasta. Įdomumu dirginamos vaiko juslės nepadeda išsivystyti atsakingam ir pagrįstam mokymuisi, kuris pirmiausiai suvokiamas ne kaip žaidimas, o kaip kantrus, ilgas, kruopštus darbas (Bernardinai.lt).
Kaip kažkada savo tautiečius gynė charizmatiškasis Vaižgantas, teigdamas: „…padliecai tie lietuviai, bet – mano broliai!“, taip Mokyklos institutą su visomis jam priskiriamomis blogybėmis stoja ginti J. Litvinaitė: „Štai kodėl mums ir reikalinga Mokykla. Institucija, kurioje iš individualios, šeimos ar kitos terpės atvestas vaikas susipažįsta su bendrabūviu ir jo normomis. Išmoksta, įgyja praktikos, kaip gyventi su visais įvairiais, jam patinkančiais ir nelabai. Susipažįsta su prasmėmis, visuomenės naudojamais sutartiniais ženklais, simboliais. Išsigrynina savo tapatybę.“
Pasvarstykime, su kokiais sunkumais susiduria šiandieninė „Kranto“ mokykla. Per paskutinį dešimtmetį išgyvenome dvi restruktūrizacijas. Sunkiausia buvo išgyventi vidurinės mokyklos statuso praradimą. Su mokytojais tuomet sutarėme ne verkšlenti, o priimti „saliamonišką“ teiginį: „Tai, ko negalime išvengti, yra gerai, vadinasi, reorganizacija yra gerai.“ Su kitokia nuostata būtų buvę sunku gyventi ir dirbti. Daug lengviau, o gal net su tam tikru palengvėjimu, pedagogai priėmė perėjimą į progimnazijos statusą, kadangi pasiliekančiųjų pas mus mokytis 9–10 klasėse skaičius kasmet vis mažėjo, o ir pasilikdavo nelabai turintys motyvacijos mokytis.
Artimiausiais metais mokyklai teks ieškoti kai kurių mokomųjų dalykų naujų mokytojų. Šiais mokslo metais pradinių klasių mokytojų kaitos ir komplektų didėjimo problemą išsprendėme savo pačių paruoštais žmonėmis, kuriems, iki tol dirbusiems mokytojo padėjėjais, sudarėme galimybę dirbti ir mokytis vienu metu.
Įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, svarbu ne tik pozityvus pedagogų, tėvų ir visos visuomenės santykis su įvairių problemų turinčiais mokiniais, bet ir jiems ugdytis palankių ergonominių aplinkų kūrimas. Nebeturėdami laisvų patalpų naujiems klasių komplektams, praėjusiais mokslo metais mokytojų kambarį iškėlėme į svetainę, o šiemet iš jos – į pagalbinę geografijos kabineto patalpą. Turimos sporto salės neužtenka fizinio ugdymo pamokoms, o apie kokias nors poilsio zonas mokiniams ar mokytojams tenka tik pasvajoti. Jei ir įsigytumėme, tačiau nėra kur statyti pertraukų metu mokinių mėgstamų stalo žaidimų. Šiemet spalio mėnesį su grupe rajono švietimo įstaigų vadovų lankėmės Šiaulių rajono Kuršėnų Pavenčių mokykloje-daugiafunkciame centre, kurio pastatas analogiškas „Kranto“ pastatui. Tai štai ir kilo baltas pavydas: vienas korpusas atiduotas ikimokyklinukams ir priešmokyklinukams, kitas – specialiųjų lavinamųjų klasių mokiniams, o mokytojų kambarys mažai kuo skiriasi nuo išpuoselėtų Žagarės dvaro patalpų, kuriose lankėmės dieną prieš…
Šį tekstą perskaitęs ne vienas gal pasakys: „Ir tai yra šventinis straipsnis mokyklos jubiliejaus proga?“ Atsakau, taip, turime kuo pasidžiaugti.
Žvelgdami iš 50-ies metų perspektyvos nuoširdžiai džiaugiamės renovuotu mokyklos pastatu, sutvarkytu aikštynu ir mokyklos aplinka, šiltais ir saugiais mokomaisiais kabinetais. Ryškūs mokinių pasiekimai pačiuose įvairiausiuose konkursuose, varžybose, olimpiadose, geri nacionalinių mokinių pasiekimų patikrinimo rezultatai. Vis dažniau ir drąsiau mokytojai veda šiuolaikines pamokas išmaniai naudodamiesi informacinėmis technologijomis, siekia ugdymo turinio pritaikomumo praktikoje. Veda pamokas, išeinančias už mokyklos pastato ribų, skatina mokinių kūrybiškumą, kritinį mąstymą, mokėjimą bendrauti ir bendradarbiauti. Džiaugiamės, kad turime aktyvių tėvų, kurie prisideda prie savo vaiko klasės ugdymo vesdami netradicines pamokas, kitus renginius, taip jie patys geriau pažįsta mokyklą, savo vaiko klasės draugus. Didžiuojamės, kad treti metai paeiliui mūsų mokytojai pelno garbingą Klaipėdos rajono metų mokytojo vardą. O apie visa tai, kam iškloti neužtektų ir keturių „Bangos“ puslapių, lakoniškiausiai ir taikliausiai yra pasakęs buvęs šios mokyklos mokinys Gargždų garbės pilietis profesorius Alvydas Jokubaitis: „Aš baigiau pačią geriausią pasaulyje mokyklą – Gargždų 2-ąją vidurinę.“
Egidijus ŽIEDAS
Gargždų „Kranto“ progimnazijos direktorius
