Rudens rūpesčiai

Tik nesakykite, kad artėjantys rinkimai nekelia rūpesčių. Kelia, kelia ir dar kokių. Rinkėjai kamuojasi partijų gausoje, ieško asmenybių, bando išsiaiškinti, ko laukti ir tikėtis šiems atėjus valdžion, o politikai daugiausia laiko skiria savo teigiamybėm išryškinti ir būtinai siekia sumenkinti priešininkus. Tiesa, dar žvelgia į mus nuo namų, tvorų ir stendų. Taigi dirbame visi.
Pirmiausia ieškome partijų. Labiausiai piktina protu nesuvokiamas jų perteklius. Jeigu reikėtų išvardinti pavadinimus, tai gal tik dirbantys Vyriausioje rinkimų komisijoje juos pasakytų. Juolab, kad visos varijuoja tais pačiais keliais žodžiais – „tiesa“, „demokratija“, „teisingumas“. Gal tik iš konteksto iškrenta netikėtai išpopuliarėjusi „Nemuno aušra“, kurios pavadinimas labiau asocijuojasi su kino filmu ar knyga, bet mažiausiai su partija. Kaip ten bebūtų, bet kalbant labiau minimi partijų lyderiai, o ne pavadinimai. Lyderių tik didžiosiose partijose rastume žinomų pavardžių ir tai ne dėl nuveiktų darbų, o greičiau įsimintų dėl ilgo sėdėjimo Seime ar įsipainiojusių į skandalingas istorijas.
Paskui ieškome privalumų. Partijų lyderiai sako, skaitykite mūsų programas, tarsi žinodami, kad jų niekas, na, beveik niekas neskaito. O kuo gali nustebinti partijos programa, jeigu pačios partijos ketina jungtis į įvairiausias koalicijas. Netgi su tokiomis partijomis, su kuriomis turėti bendrų sąlyčio taškų, atrodo, išvis neįmanoma. Betgi klystame. Dėl noro valdyti, pasirodo, viskas galima. Pradžioje dar sukyla ambicijos, išlenda kažkokios buvusios nuoskaudos, kurios pamažu tirpsta ir sklaidosi ir, žiūrėk, jau tonas keičiasi. Tik tie rinkėjai nerimsta, nori aiškumo, tikrumo, tvirtų pažiūrų. Vis dar.
Pagaliau ieškome asmenybių. Ypač tų, kurios mus kažkuo žavi. Gal viešai išsakytomis protingomis mintimis, įžvalgomis, padorumu, patriotiškumu, išsilavinimu. Yra tokių žmonių, ir nemažai, tik, bėda, kad juos užgožia rėksniai populistai. Nustebino, netgi, sakyčiau, pribloškė, jog į Seimą nori patekti ir turintys tik vidurinį išsilavinimą (pasirodo, yra kandidatų ir su pagrindiniu). Aiškinama, jog Konstitucija šito nedraudžia. Galbūt. Bet ar pačiam žmogui ne gėda? Gėda turėtų būti ir nemokantiems ar specialiai nesilaikantiems viešojo kalbėjimo kultūros, kai kandidatas prabyla į rinkėjus tarsi koks kitatautis pavežėjas, gramatiškai netaisyklinga gatvės kalba. Negi manoma, kad rinkėjui tinka viskas. Tai jau ir didelė nepagarba. Dargi pravartu pasidomėti, kiek kandidatas partijų pakeitė. Jeigu bėgiotojas, tai irgi nieko gero nesako. Be to, ar Seime neužsisėdėjęs, ar visos giminės ten nesusikvietęs. Kyla klausimas, ar į Seimą panorę 25 milijonieriai dar suvokia, kiek žmonių gyvena nuo algos iki algos ir ką ketina daryti su augančiais pašalpų mastais. Yra ką pagalvoti.
Juk mes, rinkėjai, vis dar idealistai. Norime valdžioje matyti žmones, kurie sąžiningai dirbs, nevogs, nešvaistys mokesčių mokėtojų pinigų, kuriems šalies interesai bus aukščiau už asmeninius siekius ir naudos. Tikimės, jog naujai išrinktieji sugebės užbaigti sveikatos sistemos suirutę, suvaldys švietimo chaosą, ūkininkai traktoriais galės ramiai arti dirvas, o ne važiuoti į Vilnių piketuoti, tikimės, jog pavėluotai desovietizuodami Lietuvą naujai išrinktieji nesielgs kaip istorijos nemokantys penktokai, o lietuvių kalba turės ne formalią, bet tikrą viršenybę. Gal jiems pavyks netgi suvienyti išsipykusią, susiskaldžiusią tautą, nevartojant žodžių – plokščiažemiai, vatnikai, šunauja, runkeliai ir t. t. Viltingai mąstome, jog susirinkusieji į Seimą priims protingus sprendimus, nedarkys Konstitucijos, bus kompetentingi, ir galėsime pajusti grįžtančią darną ir tvarką. Skamba utopiškai, bet juk su tokiomis mintimis ir eisime į rinkimus.
Dėl rinkimų stengiasi ir politikai. Susitelkę ir netingėdami imasi rinkimų veiklos. Vieni važinėja po savivaldybes ir noriai bendrauja su būsimais rinkėjais, intensyviai šmėžuoja laidose, nevengia skandalų, nes tai irgi prideda žinomumo, mėgina netgi dainuoti. Pasirodo, būsimi rinkėjai gali jau ir dovanėlių sulaukti – kas pieštukų, kas sąsiuvinių su lyderių veidais. Debatuose kol kas visi stengiasi būti mandagūs, susitvardantys. Sekasi nelengvai, nes jau įprasta kalbėti pertraukiant pašnekovą, išsisukinėti atsakant į klausimą, įžeidinėti. Toks visuotinai priimtas tonas susiformavo, o, kaip sakoma, „įpratimas blogiau už prigimimą“.
Taigi artėja spalis ir klausimas, „už ką balsuoti?“, vis garsėja. O skaitant potencialių rinkėjų komentarus, neapleidžia mintis, jog visi narsūs tik socialiniuose tinkluose ir buitiniuose pokalbiuose, iš tikrųjų vyrauja nusivylimas ir tingumas. „Ko ten eiti? Vėl tuos pačius išrinks“, – savo nenorą dalyvauti rinkimuose bando pateisinti iš namų neiškrutantys rinkėjai. Nebent situacija imtų ir pasisuktų tokiu kampu: „Jei per rinkimus būtų balsuojama, kurį politiką reikia pasodinti, rinkimuose dalyvautų 99,9 proc. rinkėjų“ (tautos humoras).