Siaurėjančia linkme

Nesunku pastebėti, kad viskas, ką darome, tarsi suka siaurėjančia linkme. Siaurėja ne tik keliai, bet ir mąstymas, suvokimas, politikų ratas. Siaurėja žmonių bendravimas, temos ir problemos, traukiasi ir skursta kalba, smarkiai keičiasi vestuvių ir laidotuvių papročiai, irgi siaurėjančia, mažėjančia linkme, o žmogaus gebėjimas protauti noriai perleidžiamas dirbtiniam intelektui. Ką gi, „mainos rūbai margo svieto“ ir tik laikas parodys, ar tai gerai. O kai ką jau galime vertinti ir dabar.
Štai Gargždų kultūros centras vis dar tvarkomas ir miestas jau ne vieną vasarą gyvena tylus lyg koks bažnytkaimis, todėl bet koks šventės šurmulys labai laukiamas. Taip neseniai ir buvo. O kai į miestą užsuka svečiai, labai aiškiai pasimato, kas mums jau priprasta ir akys neužkliūna. Pirmiausia, imkime ir įvažiuokime senuoju keliu, pro piliakalnį, į mūsų miestą, pro medžių vainiką, per Minijos tiltą, kylame į kalnelį. Ir ką regime? Plentas siaurutis, kelelis lyg kokiame Vilniuje, kai vienas meras gatves siaurino (o naujasis sostinės meras dabar tyliai platina). Užtat nebaigtas pėsčiųjų takas į Gargždų piliakalnį stebina tokiu pločiu lyg kombainais čia ketinta važiuoti. Ir darbai sustoję būtent ten, kur daugiausia fantazijos išmanymo reikia, kaip tą kelią pabaigti. Čia tai ta įžymioji Lietuvos kelių automobilių direkcija tokius pėdsakus Gargždams paliko. Tyliai ši kontora šiemet persivardijo į „Via Lietuva“, tai dabar jau nė šuo nesulos ir nebesupras, kas už nebaigtus darbus atsakingas? Klaipėdos rajono savivaldybė jau ne kartą viešai aiškino, kad ši kelio atkarpa – ne rajono nuosavybė, šis kelias – valstybės reikšmės ir priklauso šiltai sostinėje sėdinčiai tai „via“. Ši kontora vis spaudai pasakoja, kad jie naują konkursą baigti kelio remontą skelbs. Nežinia kokiame šimtmetyje. Tai ir regim piliakalnį pro mašinos langą, į kurį žiūrėdamas negali neprisiminti Antano Baranausko „Anykščių šilelio“, kur poetas kadaise rašė: „Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę! / Kas jūsų grožei senobinei tiki?“
O abiturientai nori nenori turi prikelti senovę ir savo rašiniuose analizuoti ir senųjų autorių darbus. Gal dėl to, kad į juos lengviausia atsiremti, aiški tema, moralinės vertybės, ryškūs veikėjų charakteriai. Tereikia tik gerai įsiskaityti į temą ir mokėti sukauptas žinias pakreipti reikiama linkme. Todėl pasigirdę graudūs verksmai, jog temos neadekvačios, ne taip, ne tokioms buvo ruoštasi, neįtikina. Tai girdime kasmet. Čia lyg besikartojanti vasaros mant­ra: ūkininkai dejuoja dėl šėliojančios gamtos, Palangos verslininkai skundžiasi mažu pelnu, poilsiautojai aprauda nežmoniškas cepelinų kainas (ir vis tiek juos valgo), abiturientų bendruomenei per sunkūs egzaminai. O juk egzaminai ir neturi būti lengvi, svarbiausia, kad užduotys būtų aiškios, suprantamos, neglumintų ir netrikdytų mokinių. Nemalonu tai, kad pirmasis egzaminas prasidėjo klaidomis – lietuvių kalbos egzamino lape paliktos net trys rašybos klaidos. Negi niekas neperžiūri, netaiso? Apskritai klaidos dabar pilasi visur: TV žinių bėgančiose eilutėse, reklamose, lankstinukuose, viešuose užrašuose. Toks įspūdis, kad niekam šitai nerūpi. Juolab kad ne viena jauna kalbininkė viešai palaiko poziciją – „kaip noriu, taip kalbu. Svarbu, kad mane supranta“. Linksmai pažiūrėta ir į esą premjerės paleistą užkratą – žodį „žėkit“, kuriuo kalbą pradeda ne vienas politikas. Tegul, pertarais ne taip lengva atsikratyti. Vis dėlto egzaminų parengiamuosiuose lapuose, ir dar lietuvių kalbos, rasti klaidų – tai jau didelė gėda.
Siaurėjančia linkme suka ir žinių portalai. Aktualios lieka vos kelios temos – karas, kainos ir politiniai vojažai. Dar, greičiausiai kaip prieskonis, įmetama – vedybos, skyrybos ir kiti smulkūs skandaliukai. Čia paįvairinimui, kad visai prėska nebūtų… Juk kalbėti apie rinkimus nuobodu kaip niekad. Vieni po kitų ir vieni už kitus neįdomesni. Pirmieji, prezidentiniai, dar buvo intriguojantys tuo „už ką ar prieš ką“, o europarlamentiniai – tikras galvos skausmas rinkėjui. Todėl vis dažniau galima buvo išgirsti: panūdo pinigų, eina pasikuopti didelių algų ir pensijų, nieko ten neveikia, tik algas ima, Lietuva jiems nerūpi. Turime ir nuolatines, tautoje jau topinėmis tapusias frazes: jeigu nori pasmerkti, skanduojama „Gėda“, jeigu įvertinti darbus – „Visi jie vagys“. O iš tiesų šie rinkimai netgi labai svarbūs. Išrinkti mūsų šalies atstovai, mūsų tautos interesų gynėjai, mūsų diplomatai. Bet… turim, ką turim.
O dabar reikia žiūrėti „po kiek braškės“, ar jau atpigo agurkai, ar kopūstuose neįsimetė kirmėlių, ir tikėtis, kad būsim sotūs ir laimingi. Nors sąvoka „laimė“ per daug plati. Ją irgi reikia susiaurinti, nes „laimė“ taip pat turi daug dedamųjų, kaip dabar madinga sakyti. Argi ne apie tai senas geras anekdotas: „Tik Lietuvoje, linkėdami daug pinigų, dovanoja 50 eurų, linkėdami daug laimės ir sėkmės – loterijos bilietą, linkėdami geros sveikatos – butelį degtinės“…