Šimtmečio Dainų šventės euforija paprasto žiūrovo akimis

Ar dažnai tenka ploti taip, kad delnai paskaustų? Sakyčiau, netgi gana reti tokie atvejai. Vis tik šimtmetį mininčioje Dainų šventėje kitaip buvo neįmanoma. Tiek grožio, geros nuotaikos, dainų, šokių, žmonių gausos seniai neteko matyti.
Stebėti per televizorių – viena, bet tame gausume pabūti – visai kita. Ekrane užburia vaizdas, būnant tiesiogiai svarbiausia lieka emocija. Kadangi Dainų šventėje teko būti tik studijų metais, tai rūpėjo įsitikinti, ar įspūdis paliks toks pat stiprus, ar lietuviai neišsikvėpė. Juk politiniai vojažai, skandalai, karinės grėsmės baimė tapo mūsų kasdienybe, kuriai lyg ir nėra kaip pasipriešinti. Ką priešpastatyti sujauktam, išderintam gyvenimui? Dainų šventė patvirtino seną tiesą, jog stipriausia žmogaus dvasią palaikanti jėga – menas.
Šventės dalyviai sugužėjo į Vilnių prieš gerą savaitę, repetavo, koncertavo, o žiūrovų daugiausia pritraukė finaliniai renginiai – Šokių diena, Ansamblių vakaras, Dainų diena ir šventinė eisena. Tam buvo pasirinktos ir atitinkamos erdvės. Šokiams – Lietuvos futbolo federacijos stadionas, deja, nepasikeitęs turbūt kokį penkiasdešimt metų (nutriušęs, nugyventas, nepatogus, varganas). Tačiau visur gausu informacijos, geriamo vandens stotelės, nesigrūsta ir prie tualetų. Visko pakankamai, o kai vienas po kito pradėjo važiuoti autobusai su dalyviais, tai nė tos varganos aplinkumos nesimatė. Tautiniais drabužiais pasipuošę, matėsi, kad daugumos rūbai atnaujinti (tam lėšų skyrė ir rajono Savivaldybė), o šokėjai linksmi, atrodė be jokio nuovargio ženklų ir jie pylėsi tokia gausybe, kad saviškių net matyti nepavyko. Štai atvažiuoja autobusiukas taip siūbuodamas į visus šonus, kad galvoji, kas čia jam nutiko. Tik kai pamatai besijuokiantį vairuotoją, supranti, jog ten jaunieji šokėjai nieko nelaukdami miklina kojas. Išlipę iš autobusiuko sukosi tiesiog gatvėje, klegėjo, šoko. Šypsojosi ir žiūrovai, per visą ilgą šokių vakaro pynę nepaliovę stebėtis užburiančiais vaizdais, kuriuos sukūrė per 9 000 šokėjų.
Kitą dieną – eisena Gedimino prospektu. Vėl gausybė dalyvių ir pilnos gatvės žiūrovų. Vėl skanduojami žodžiai „Lietuva“, skamba dainos, kiekvienas miestas, rajonas nešasi savo atributiką, štai pagaliau pražygiuoja mūsiškiai – Klaipėdos rajonas. Nekantravom sulaukti, net buvo kilusi tokia mintis: gal jau pavargo ir namo išvažiavo. Bet ne, eina nendrių puokštėmis nešini. Plojame jų nusiteikimui, šypsenoms, tautiškumui ir, žinoma, ištvermei. Daugiau kaip dvi valandas ėjo ir ėjo šventės dalyviai ne tik iš Lietuvos, iš įvairiausių pasaulio kampelių. Labai šiltai sutinkami lietuviai iš tolimiausių kraštų – Brazilijos, Kanados, Australijos. Ypač daug šventės dalyvių atvykę iš įvairių JAV miestų ir valstijų. Žiūrovai ploja, šaukia pažįstamų vardus, prisijungia prie skanduotės ar kartu traukia dainą.
O vakarėjant miestas ima tuštėti, takais takeliais, mašinomis, autobusais, kas kuo begali žiūrovai traukia Vingio parko link. Ten vyks baigiamasis Dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ renginys ir devintą valandą bus giedamas Lietuvos himnas. Vargais negalais įsispraudę į autobusą (kuprinė netilpo, tai pribėgęs kažkas šiaip taip įgrūdo, kad durys užsidarytų) pasiekėme parką. Žmonių – tiesiog banguojanti jūra. Žinoma, suvaldyti tiek tūkstančių sunku, todėl trukdžių buvo daug ir visokių. Vos trys įėjimai, kur susimaišę žiūrovai su bilietais ir be jų, čia pat, prie kojų, jau taisosi pasiruošę stebėti renginį pasiklojusieji kažką tiesiog ant žolės. Organizatoriai ragina paskubėti, o skubėti nėra kaip. Bet stebėtina – visi tokie geranoriški, aplink tik lietuviška kalba, bendrauja pažįstami ir pirmąkart susitikę. O kai buvo paskelbta šventės pradžia ir paprašyta paklausyti paukščių balsų, įsivyravo tokia tyla tarsi vienas pats toje erdvėje būtum. Nepakartojamas jausmas, kurį pratęsė „Tautiška giesmė“. Taip prasidėjo vakaro programa.
Beveik dvylika tūkstančių choro dalyvių traukė ir traukė dainas, jų balsai virpino orą taip, kad iš parko medžių debesiu kilo paukščiai ir skrido tolyn. Neatlaikė konkurencijos, – juokavo žmonės. Džiugino ne tik seniai girdėtos lietuviškos dainos, bet ir graži, taisyklinga renginio vedėjų kalba, sklandūs intarpai, per kuriuos buvo kalbinami dalyviai. Kretingališkė šventės dalyvė pralinksmino žemaitiška daina „Pempel, pempel, kuodotoji“, kuriai pritarė ne tik žemaičiai choristai, bet ir šią dainą mokėję žiūrovai. Todėl nustebino žinia apie socialiniuose tinkluose pasklidusią diskusiją, jog Kretingalė – ne Žemaitijos teritorija ir ši daina netikusi, mat ten gyvenę mažlietuviai ir reikią jų kultūrai atstovauti. Šventės fone, kuomet net jaunas lenkas nuoširdžiai prisipažįsta, jog žavisi lietuvių kalba, ypač jos tarmėmis, tokia diskusija visiškai niekinė. Tikrai ne laikas dabar žemes dalintis. Bet… „norint šunį mušti, lazdą visada rasi“.
Danguje jau seniai dėliojasi žvaigždžių raštai, mirksi parko šviesos, o dalyviai ir žiūrovai tik dabar sustoja paskutinei dainai – Maironio „Lietuva brangi“. Dainuojama taip tyliai tyliai, o dirigentas vis rodo, jog dar, dar tyliau. Be galo jautrus momentas ir tos ašaros žmonių akyse tokios nuoširdžios… Šventė baigėsi, bet miesto gatvėse dar iki paryčių aidėjo grįžtančiųjų žingsniai ir skambėjo lietuviškos dainos.