Smurtavusiems tėvams – įpareigojimas mokytis keisti elgesį
Baudžiamosios bylos, kuriose teisiami tėvai, smurtavę prieš savo vaikus, – šio dešimtmečio teisinė realija. Mama, piktnaudžiavusi savo teisėmis ir pareigomis, fiziškai ir psichiškai gniuždydama, žiauriai elgdamasi su sūnumi, nesunkiai jį susargdino ir Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmuose išgirdo nuosprendį. Ji nuteista bausme, skatinančia taisytis, kad smurtas prieš vaikus nesikartotų.
Klupdė ant žirnių
Šios baudžiamosios bylos galėjo nebūti, jeigu su savo vaiku mama būtų susitaikiusi, tačiau kaltinamoji siekė įrodyti, kad šis meluoja ir vos jo neišsižadėjo.
Teismas nustatė, kad Vinco mama Matilda (vardai pakeisti), turėdama teisę ir pareigą dorai auklėti savo vaiką, rūpintis jo sveikata, atsižvelgdama į fizinę ir protinę būklę sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad jis būtų parengtas savarankiškam gyvenimui, sistemingai tuo piktnaudžiavo. Mama kelerius metus fiziškai ir psichiškai gniuždė sūnų – supykusi mušdavo ranka, diržu per įvairias kūno vietas, versdavo ilgai klūpoti ant žirnių, pupelių, iškeltomis rankomis bei kitaip smurtaudama sukeldavo skausmą.
Nustatyta, kad Matilda namuose kelis kartus liepusi sūnui padėti delnus ant stalo ir trenkusi diržu, o sykį tyčia ranka taip tvojo per veidą, kad vaikas pargriuvo. Ant savo sūnaus ji nuolat rėkdavo ir grubiai bendraudavo su juo, nepagrįstai kaltindavo įvairiais prasižengimais, žemino, tyčiojosi ir užgauliojo vadindama necenzūriniais, įžeidžiančiais žodžiais, grasindavo išvaryti iš namų, neduodavo valgyti, neleisdavo lankyti neformalaus ugdymo būrelių, neleido bendrauti su bendraamžiais, laisvalaikiu drausdavo išeiti iš namų. Matilda gąsdino sūnų prie ugnies kišdama jo pirštus, kad daugiau nebevagiliautų.
Grasino paklaidinti miške
Nuteistoji neužstojo, neapsaugojo savo vaiko nuo žiauraus sugyventinio elgesio – atvirkščiai, pritardavo jam ir bendrai fiziškai bei psichiškai gniuždė Vincą. Antai kartą sugyventinis rėkdamas ir priekaištaudamas vaikui, kad jis sukapojo durų staktą, liepė nusimauti kelnes ir kirto diržu per sėdmenis ir nugarą. Kitą sykį priekaištaudamas berniukui dėl neva sulaužyto žaislo, pargriovė jį ant grindų ir per rankas trankė kumščiu. Dėl neva dingusio mobiliojo telefono kroviklio liepė Vincui klauptis, o tada kelis kartus gumine žarna drožė jam per šlaunis ir sėdmenis, daužė galvą, laužė vaiko rankų pirštus, juos suko.
Matildos sugyventinis nuolat rėkdavo ir grubiai bendravo su vaiku: jį žemino, tyčiojosi ir užgauliojo, vadindamas durneliu, asilu, daunu, debilu, invalidu, „piderastu“, nepagrįstai kaltindavo įvairiais prasižengimais, už kuriuos taikė fizines bausmes, grasino išvaryti iš namų, išvežti į psichiatrijos ligoninę, vaikų namus, į mišką ir paklaidinti. Nustatyta, jog, kartą Vincui neatlikus namų darbų, motinos sugyventinis sutemus jį įsisodino į automobilį ir nuvežė į mišką bei grasino palikti.
Mušė siekdama „gero“
Matilda savo kaltės nepripažino – teisinosi, kad sūnų mylėjo ir rūpinosi juo taip, kaip suprato. Tai vyriausias jos sūnus – augina dar du jaunesnius sūnus ir dukrą. Teisiamoji neslėpė, kad Vincas nepripažino jos sugyventinio autoriteto, nenorėjo, jog šis gyventų šeimoje – tikėjosi, kad sugrįš biologinis tėvas. Matildos manymu, sūnui reikėjo didesnio griežtumo, nes norėjo apsaugoti nuo neigiamos aplinkinių įtakos, kuriai berniukas buvo linkęs pasiduoti. Mama pasakojo, jog sūnus ne kartą apsivogęs, rūkė, vartojo narkotines medžiagas. Išėjęs su draugais grįždavo gerokai vėliau nei buvo sutarę, nelankydavo pamokų.
Matilda teismui teigė, kad sūnų auklėjo nuolat aiškindama, kas negerai, nes rūpinosi juo. Ji prisipažino iš dalies: šaukdavo ant sūnaus reikalaudama, kad jis mokytųsi, susidėtų daiktus ir panašiai, nes tik šaukiant jis ką nors padarydavo. Ji sakė, kad mušdavo diržu ar klupdė dėl gerų siekių. Vaikas dėl savo amžiaus negalėjo pasipriešinti ar išvengti šių veiksmų. Ambulatorinės teismo psichiatrijos, teismo ekspertizės metu nustatyti nukentėjusiojo mišrūs elgesio ir emocijų sutrikimai atsirado dėl Matildos ir jos sugyventinio veiksmų, sukėlusių nesunkų sveikatos sutrikimą.
Nusikaltėliu negimstama
– Ką atskleidžia baudžiamoji byla, kurioje nuteisti tėvai, nežymiai sužaloję ir susargdinę mažametį vaiką? – paklausėme Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų teisėją Jurgitą Grigonienę.
– Reikia kalbėti apie smurtą prieš vaiką šeimoje ir kaip spręsti problemą. Į ją ypač atkreiptas dėmesys įsigaliojus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymui. Svarbi teisinė nuostata: įvykis nagrinėjamas ne tik pagal nukentėjusiojo ar jo įstatyminių atstovų pareiškimus, bet ir pranešus bet kuriam smurtą vaikų atžvilgiu pastebėjusiam asmeniui, kad ir kaimynui.
Ši sudėtinga baudžiamoji byla išnagrinėta prieš porą metų, tačiau bylos procesas užbaigtas tik prieš kelis mėnesius Aukščiausiajam teismui priėmus galutinę nutartį, kuria nuteistajai palikta galioti bausmė – laisvės apribojimas su kompleksu priemonių, kad nuteistoji taisytųsi.
Mūsų visuomenėje sunkiai suvokiama, jog kai vaikas mušasi, bėga iš pamokų, nesusikaupia mokytis, grubiai atsakinėja, gali būti ilgalaikio smurto prieš jį šeimoje pasekmė. Ši byla iliustruoja, kaip per ilgą laiką formuojant vaiko įsitikinimus, kad jis mažai ko vertas, turi tik pareigas ir gali būti nubaustas už jų nevykdymą, gali priversti jį maištauti prieš bet kokias taisykles. Nusikaltėliu negimstama – daug kas priklauso nuo auklėjimo: iš to paties vaiko gali užaugti ir prezidentas, ir nusikaltėlis. Per kelerius metus šeimoje galima priversti vaiką pasijusti niekam nereikalingu. Kai paauglys išeina iš namų ir paprašo priimamas įglobos namus, rodo, kad šeimoje jis nesijautė saugus, nematė perspektyvos – jam reikalinga valstybinė gynyba.
Išgirsti skriaudžiami vaikai
– Pastarojo dešimtmečio teisinė realija: už tai, kas anksčiau nebuvo laikoma nusikalstamais veiksmais, dabar teisiama?
– Neseniai išnagrinėta panaši baudžiamoji byla, bet nuosprendis dar neįsiteisėjęs. Faktinės aplinkybės skiriasi, tačiau abiejose – smurtas prieš vaiką šeimoje, ankstesnėje – sistemingas, o šioje – vienkartiniai atvejai. Jauna mama nuteista už 4 momentinius smūgius prieš du savo mažamečius vaikus. Ji išsiskyrusi su vyru, gyvena sodininkų bendrijoje, viena augina atžalas. Tėvas savaitgaliais juos pasiima, bet moteriai pritrūko pagalbos, paramos emocinei būklei palaikyti, ir sudavė išnervinusiems vaikams. Šie pasiskundė tėvui, jis nufotografavo dukrą su mėlyne ant veido. Mokykloje vaikas pasisakė, kad mama sumušė, o grįžęs namo prašė nepykti, jog prasitarė. Jeigu nebus šių teismo procesų, toks žmogus jausis nebaudžiamas, nematys reikalo keisti savo elgesio, ir smurtas tęsis. Tėvams, patiems užaugusiems panašioje aplinkoje, sunku suprasti, kad daro nusikalstamą veiką. Jie gali pasakyti, kad jį dar ne taip mušė, bet tai nepateisina smurto prieš vaikus. Dauguma užaugome „ragavę“ diržo, nes tėvai galvojo, kad be rykštės gero žmogaus neužaugins. Tai kurstė ir liaudies išmintis, kaip antai – už vieną muštą dešimt nemuštų duoda ir panašiai. Bet tai buvo tamsūs laikai, kai žmonės neturėjo laiko ir žinių, kaip šiuolaikinėmis priemonėmis auklėti vaikus. Šiuo metu daug informacijos apie tai, nemokamą pagalbą siūlo socialinių paslaugų centrai – daug galimybių išmokti, kaip tinkamai bendrauti su savo atžalomis. Neturime teisės kelti rankos prieš vaikus – dabar tėvai už tai baudžiami, išskyrus pavienius atvejus, kai nustatoma, kad tikrai auklėjamaisiais tikslais sudavė pavienius smūgius, nesukeldami vaikui didesnio skausmo.
Anksčiau teisme nebuvo nagrinėjamos bylos, kuriose būtų teisiamos mamos ar tėčiai, sudavę kelis smūgius savo vaikams. Nebuvo įprasta skųstis, ir nebuvo galimybių ko nors tuo pasiekti – nebuvo stipri vaiko teisių apsauga, mokyklose nebuvo specialistų, kurie išgirstų vaikų skundus. Šiose bylose abiejų mokyklų specialistai dirbo su vaikais: vienoje sėdėjo su berniuku ir šis rašė, kas negero dedasi šeimoje – išliejo savo emocijas, kita specialistė pastebėjo, jog vaikai uždari, sunkiai bendraujantys, o jiems pagaliau pasiskundus, jog mama sumušė, pradėjo klausinėti ir išsiaiškino problemas. Svarus specialistų indėlis aiškinantis nusikaltimus.
Už namų durų – nusikaltimai
– Kokios bausmės skiriamos už smurtinius nusikaltimus prieš vaikus?
– Baudžiamasis kodeksas už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą mažamečiam (iki 14 metų) numato baudos, arešto arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmes. Pirmą kartą teisiamiems asmenims skiriamos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, o jei ir tenka skirti laisvės atėmimo bausmę, atidedamas jos vykdymas; kartu stengiamės skirti tokias priemones, kad žmogus suprastų savo elgesio neteisėtumą ir taisytųsi – atsiprašyti savo vaiko, dalyvauti elgesį taisančiose programose, kuriose specialistai ne vieną mėnesį dirba su nuteistaisiais, padėdami jiems pakeisti įsisenėjusias netinkamas nuostatas. Jeigu tėvai supranta savo kaltę ir nesiginčija, tai byla gali ir nepasiekti teismo – gali būti nutraukta dar iki tol, tėčiui ar mamai susitaikius su vaiku. Bet ankstesnėje byloje mama atstūmė sūnų, kad šis pasiskundė – jai buvo svarbiau įrodyti teismui, jog šis neteisus, o ne išsaugoti santykius su vaiku. Pasirodo, jog už namų durų vyksta augančias asmenybes labai neigiamai paveikiantys nusikaltimai, ir jeigu valstybė nekreiptų į tai dėmesio, ir ateityje bus traumuotų žmonių, kurie užaugę kels ranką prieš savo artimąjį – neišeisime iš užburto rato.
Stebina, kad žmonės atsiriboja nuo savo vaikų, užuot ieškoję būdų, kaip susitaikyti su jais, kad procesas netaptų pykčio, keršto savo vaikui manija. Norėčiau, kad visi suprastų, jog žmonės nuteisti už tai, ką patys padarė, ir turi už tai atsakyti – atlikti bausmes, skatinančias taisytis. Ir nereikia kaltinti savo vaikų, kad pasiskundė – jiems tikrai nelengva tai padaryti ir labai retai kada tokie skundai būna be pagrindo.
Virginija LAPIENĖ
Andriaus JOKUBAIČIO nuotr.
