Socialinė darbuotoja: rūpintis emocine higiena
„Projekto tikslas – padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms išvengti galimų socialinių problemų ir socialinės rizikos atsiradimo, ugdant ir stiprinant asmenų gebėjimus savarankiškai spręsti socialines problemas ir palaikyti socialinius ryšius su visuomene“, – kalbėjo Klaipėdos rajono Paramos šeimai centre europinį projektą „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“ koordinuojanti Zosė Stonienė. Iš pašaukimo dirbanti socialinė darbuotoja čia atrado naujų galimybių išbandyti save.
Naujos patirtys
Paramos šeimai centras, vykdantis bendruomeninių šeimos namų funkciją, ir VšĮ Dovilų socialinių iniciatyvų centras nuo 2021 m. prisijungė prie europinio projekto „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“. Planuojama, kad iki 2029 metų kompleksinės paslaugos bus suteiktos 80 126 asmenims, iš jų Klaipėdos rajono savivaldybėje – 1 490 asmenų.
„Skaičiau, kad valstybės stiprumą galima vertinti pagal jos socialinės srities svarbą ir turimas socialines garantijas“, – kalbėjo Paramos šeimai centro socialinė darbuotoja Z. Stonienė, dvejus metus kuruojanti šį projektą. Anksčiau Gargždų seniūnijoje dirbusiai socialinei darbuotojai tai naujos galimybės išbandyti save. „Mano pirmoji darbovietė buvo Gargždų socialinių paslaugų centras, kuriame puikus startas į socialinį darbą. Kasdienis kontaktas su įstaigos klientais per įvairias užimtumo veiklas (keramika, teatras, dailės užsiėmimai) leido į jį pažvelgti kūrybiškai. Kūrybiškumą puoselėju ir sėkmingai naudoju viešindama informaciją apie KOPA projekto vykdomas veiklas“, – atskleidė Z. Stonienė.
Ji patikino, kad seniūnijoje buvo daug techninio darbo – priimti prašymus ir kita. Ypač didelis krūvis teko pandemijos laikotarpiu, prasidėjus karui Ukrainoje. „Aš norėjau būti arčiau žmogaus, kad jam padėčiau“, – sakė pašnekovė.
Paramos šeimai centre koordinuojanti projektą „Kompleksinės paslaugos (KOPA)“ Z. Stonienė registruoja žmones, norinčius gauti pagal projektą teikiamas kompleksines paslaugas (jame gali dalyvauti bet kuris rajono gyventojas), ieško naujų aktualių temų, kurios atlieptų žmonių poreikius ir formuoja savitarpio pagalbos grupes. „Paprastai tariant, mūsų projekto tikslas – palaikyti rajono gyventojų emocinę būseną, skatinti nuolat rūpintis emocine higiena“, – kalbėjo socialinė darbuotoja.
Įkvėpė drąsos
Z. Stonienė patikino, jog dirbdama šiame projekte įgyja naujų patirčių. „Savitarpio pagalbos grupei reikėjo pasiūlyti temą emocinei būklei gerinti – pasiūliau apie vienišumą ir vienatvę. Ją padiktavo darbas seniūnijoje: dėl savo problemų apsilankę gyventojai skųsdavosi išgyvenimais netekę artimųjų. Antai našlė prisipažino, kad palaidojusi vyrą nebežino, kaip toliau gyventi“, – kalbėjo Z. Stonienė.
Į šią savitarpio pagalbos grupę ji subūrė gargždiškius, kuriems buvo aktuali vienatvė ir vienišumas. Dalyvauti panoro nuo šešiasdešimtmečių iki sulaukusių 85-erių metų. „Vienišumas dažniausiai siejamas su senatve, bet ar to negali jausti jaunesni? Yra, tik nenori prisipažinti“, – retoriškai ištarė pašnekovė.
Dažniau veiklą vykdžiusi su vaikais, Z. Stonienė prisipažino, kad vesti užsiėmimus vyresnio amžiaus grupėje buvo išbandymas, nes atrodė, kad tokių asmenų motyvacija išbandyti kažką naujo labai žema, kad asmenys, vyresni už ją, turi žymiai daugiau gyvenimiškos patirties, todėl manė, jog negebės atliepti jų poreikių. „Nelengva buvo kalbinti nepažįstamus žmones, bet užsiėmimai sėkmingai įsibėgėjo: susikūrėme jaukią aplinką, galėjome bendrauti, dalintis jausmais. Kartais žmonės susigraudindavo atvirai pasakodami apie save – patys nustebdavo, kad savo jausmus galėjo įvardinti nepažįstamiesiems, – džiaugėsi Z. Stonienė. – Čia atėjusieji išsiaiškino, ar jie tik vieni, ar ir vieniši. Juk vienas gyvenantis žmogus ne visada vienišas. Vienatvę žmogus sąmoningai gali pasirinkti, kai pavargsta ir nori pabūti vienas. Vienatvė gali būti prabanga, vienišumas – vidinis jausmas, slegiantis žmogų. Jis blogai jaučiasi ir neturi pasirinkimo.“ Ji patenkinta, kad ilgais šios žiemos vakarais tris mėnesius Klaipėdos rajono paramos šeimai centre rinkęsi grupės „Vienatvės ir vienišumo jausmas“ dalyviai nepastebėdavo, kaip kartą per savaitę pusantros valandos prabėgdavo nepastebimai, o kartais užsisėdėdavo ir ilgiau. Žmonės kalbėjo, diskutavo. „Džiaugiuosi grupe, kuri įkvėpė mane ir toliau tobulėti šioje srityje“, – šypsojosi Z. Stonienė.
Viena, bet nevieniša
Apie šią savitarpio pagalbos grupę buvo paskelbta feisbuko paskyroje, tačiau geriausiai informacija plito iš lūpų į lūpas. Gargždiškė Aldona Poškienė, kuriai 85-eri, patikino, jog gyvendama viena nesijaučia vieniša, bet neatsisakė draugės kvietimo apsilankyti šiuose užsiėmimuose. „Su dideliu noru eidavau – labai patiko. Galėjome pasverti, kur vienišumas, o kur vienatvė, – prisipažino A. Poškienė. – Pirmą kartą susitikę nepažįstami žmonės pasakojo apie save – atskleidė, kas skaudžiausia: palaidojo vyrą ar kitos bėdos ištiko – įvairių istorijų išgirdau. Pagalvojau, kaip aš gerai gyvenu, jaučiuosi, kokia laiminga esu. Daviau patarimų, ką reikėtų daryti, kad žmonių būsena pasikeistų. Pavyzdžiui, nesulaukus artimųjų skambučio, patiems skambinti.“
Pasak Z. Stonienės, ši senjorė buvo vyriausia grupėje ir vyriausia KOPA projekto dalyvė, bet optimistiškiausia, racionaliausiai mąstanti. „Ji moka jautriai patarti, pasakyti savo nuomonę jos neprimesdama. Aldona turi puikų ryšį su artimaisiais, – patikino socialinė darbuotoja. – Po sunkios ligos atsistojusi ant kojų – ji įkvepiantis pavyzdys visiems.“
„Insultas – Dievo dovana, nes sustabdė mane nuo darbų, – prisipažino A. Poškienė. – Pirmas buvo lengvesnis, o po antro, ištikusio prieš 12 metų, anot medikų, žmogus arba miršta, arba lieka komoje… Supratau, ką reiškia liga. Man reikėjo iš naujo mokytis kalbėti, vaikščioti. Po metų aš pradėjau vaikščioti su ramentais, o dabar – pasiramsčiuodama lazdele. Turiu tris nuostabias dukras, kurios padėjo man pakilti. Gyvenu viena, savarankiškai.“ Ji prisipažino, kad po ligos daug ką pakeitusi – atsisakė darbų, pakeitė mitybą, pati valgį gaminasi. „Lankau sergančius pažįstamus – padedu jiems, – šypsojosi senjorė. – Sprendžiu kryžiažodžius ir siunčiu atsakymus – ne kartą gavau prizų. Man sekasi loterijoje – šiuo atveju gyvenimo loterijoje.“
Pasiūlo individualias konsultacijas
Pasak Z. Stonienės, ir daugiau savitarpio pagalbos grupių veikia ne tik Gargžduose, pavyzdžiui, dailės užsiėmimai Kvietiniuose, kurie neseniai pasibaigė. „Dailės terapija – ne tik mokymasis piešti, tai ir emocijų pažinimas, – atskleidė socialinė darbuotoja. – Į savitarpio pagalbos grupę susibūrė ne tik moterys, bet turėjome grupėje vyrą, kuris nepabijojo stereotipo, kad vyrai apie jausmus nekalba. Nuotolinė emocinio palaikymo grupė vyko ir mamoms, netekusioms savo kūdikių. Grupė tikslingai buvo parinkta nuotoliniu būdu, kad moterys, kalbėdamos apie netektį, galėtų jaustis saugiau savo artimoje aplinkoje. Nemažai vyrų pasirenka savitarpio palaikymo grupes, kai analizuojamos vaikų auklėjimo temos, mokosi vaikus ne bausti, o su jais susitarti. Mėginome kviesti į savitarpio pagalbos grupę žmones, kurie slaugo artimuosius, nes girdime jų atodūsius, tačiau atgarsio nesulaukta. Grupėje išgirdę, kad žmogus blogai jaučiasi, pasiūlome individualias konsultacijas, nes projekto tikslas – teikti kompleksines paslaugas.“
Projekto koordinatorė patenkinta, jog neprimetamos temos – rajono gyventojai patys gali siūlyti temas, pasirinkti, kas aktualu, o kai šios atliepia žmonių poreikius, tada yra naudingos.
Virginija LAPIENĖ
