Sugrąžintuvės

Šiaip jau apie kažką ėmusį ir sugrįžusį reiktų sakyti – sugrįžtuvės. Tačiau sugrįžtuvės tuomet, kai į buvusią situaciją, būseną ar vietą pareini savo noru, ypač kai atliktas grįžimo veiksmas yra lauktas, jo tikėtasi, jam ruoštasi. O jeigu tai daugiau ar mažiau netikėta? Jeigu sugrįžimas išprovokuotas aplinkybių ir tiesiog reikia prieš tai sugriautą, suardytą atstatyti? Tada turbūt tiksliau sakyti – sugrąžintuvės.
Štai jau visas mėnuo, kai į mokyklas sugrįžo mokiniai, bet ir čia greičiau sugrąžintuvės, nes paklausinėjus gerą dešimtį įvairaus amžiaus vaikų tik vienas pasakė, kad į mokyklą eiti nori. O kiti turi tiek baimių, kad ir suaugusysis sunkiai atlaikytų. Bijoma, kad reikės labai daug mokytis, kad nesutars su mokytojais, dvyliktokai jau dabar įsivaizduoja, kaip neišlaikys matematikos egzamino, kaip neįstos, tad korepetitorių paklausa didžiulė. Jeigu taip yra, vadinasi, aiškiausias įrodymas, kad švietimo sistema visai suirusi, o kiekviena nauja reforma tik parodo jos bejėgiškumą ir atskleidžia ydas. Pagaliau kurį laiką jau pats žodis „mokykla“ nustumtas į šalį, vis dažniau kalbama apie ugdymą, ugdymo procesą, vaikai tai ugdytiniai ir taip iki egzaminų. Tik šiems atėjus imama kalbėti apie mokinius, mokymąsi ir mokėjimą. Neiškentęs vienas iš švietimo sistemos kritikų pasiūlė ir pačią mokyklą pavadinti tiesiog ugdyk­la. O pavargę nuo permainų pedagogai jau kuris laikas prašo reformas stabdyti ir tiesiog leisti dirbti, leisti paprasčiausiai mokyti vaikus. Nepanašu, kad kas išgirdo.
O kur dar patyčių baimė? Kaip jų išvengti, kai net suaugusieji tam neatsparūs ir sena tiesa „žodis už akmenį skaudesnis“ jau visai pamiršta. Dabar, ko gero, iš suaugusiųjų šis patyčių užkratas labiausiai ir plinta. Vis dėlto čia galima įžvelgti ir tyčinį momentą – specialų, sąmoningą savo asmens populiarumo auginimą. Štai dažnoje TV laidoje net Seimo nariai taip susipliekia, jog „smarkūs“ žodeliai skraidyte skraido į visas puses. Kiekvienas nori pasirodyti šmaikštesnis, sumanesnis ir tokiais epitetais vienas kitą apdovanoja, kad, atrodytų, jog gyvenime rankos jau nepaduos. Bet kur tau – žiūrėk, kitoje laidoje du buvę priešininkai jau pučia į vieną dūdą ir tuos žodelius sutartinai kabina kitiems. O kai sykį susitiko dvi garsios politikos ponios iš Širvintų ir Vilniaus, tai laidos vedėjui beliko tik be garso žiopčioti. Kažin kai jos ims ir atsidurs kokiam vadinamojo elito baliuje, tai toliau purkštaus ar bus jau viską pamiršusios ir maloniai šnekučiuosis lyg nieko nebuvę. Nejučia pagalvoji, negi politika su padorumu, morale, su kultūra neturi nieko bendra? Gal iš tiesų tik bendrą interesą?
Nemažai sugrąžintuvių mūsų savivaldybėje paskutiniu metu. Pirmiausia maloni žinia – Daukšaičių biblioteka vėl gyvuos. Kiek reformos pradžioje žmonės priešinosi, prašė, įtikinėjo – nepadėjo. Pernelyg buvo susižavėta bibliobusu, pristatytas lyg koks kosminis laivas, kuris tiesiog nežemiška šviesa nutvieks kaimo padangę ir rikiuosis žmonės eilėje knygas rankose iškėlę. Kadangi taupymo naudos tame sunku įžvelgti, tai apeliuota į naujovę, modernumą ir žmonių išmanumo augimą, nepastebint, kad žmones tas nuolat brukamas išmanumas jau ima tiesiog erzinti. Kur kas labiau norisi pastovumo, tradicijų ir nors dienos be griaunančių naujienų (pažiūrėjus į dykus kaimo laukus, jau ir taip gūdu darosi). Tik ar apsidžiaugė žmonės? Gal jau buvo perdegę ir jėgas bereikalingai išeikvoję taip, kad net ir ši geroji bibliotekinė naujiena džiugesio nesukėlė.
Gal didesnį džiugesį prišaukia kitos viešos žinios, pavyzdžiui, tai, jog tuoj tuoj atgis Gargždų autobusų stoties statyba, ims kilti sporto kompleksas, endriejaviškiai jau beveik gali ruoštis naujų kultūros namų atidarymo šventei, Brožiai tuoj švęs bendruomenės namų atnaujinimą, dar numatytas naujas vaikų darželis Gargžduose, grožiu akį trauks kol kas išraustas ir iškasinėtas Gargždų parkas, modernizuojamas Kultūros centras ir t. t. Deja, žmonės tapo atsargūs, išmokę palaukti ir euforinėm nuotaikom gyventi neskuba. Juk sakoma, geriau žvirblis saujoj negu briedis girioj.
Tokios ir panašios sugrąžintuvės visokių minčių sukelia. Kai nuolat gąsdinama elektros kainomis, kurių kitimo neįmanoma suprasti, galvoji, negi balanos gadynė sugrįžta. Kai paklausai apie mokyklų bėdas, iškyla „Vargo mokyklos“ paveikslas, o kai susiduri su sveikatos problemomis, tai ir visai rankos nusvyra. Atrodo, kad teks gydytis patiems, ir pats laikas susigrąžinti liaudies mediciną – skubiai kokią rupūžę užsipilti ar pagalvę dilgėlių lapų prikimšti.