Švenčių šurmulys ir komercija

Gauti dovaną gražu, bet tas ,,gražu“ – laikina. Momentinis noras pasikelti sau nuotaiką, o kur tai veda? Prie pirkimo, žinoma! Prekybininkai tik džiaugiasi ir aikčioja iš žmonių pastangų nusipirkti šventes. O kur tvarumas? O kur saikas?
Šventes sutinkant dviese išpuoštuose namuose ar nepasidarys liūdna, kad tik į socialinį tinklapį įkėlę nuotrauką sulaukiame atgarsio? Dalintis – smagu. Dalintis yra švenčių esmė, padėti, duoti ir priimti. Visa tai yra nenuperkama. Jau senokai pamiršome švenčių esmę. Būti kartu su savais, skirti jiems laiko, nuoširdaus bendravimo, ar ne tai svarbiau už gražų vainikėlį ant stalo? Ar visgi norime kažką sužavėti? Tai kodėl nepadarome tokio patys, o perkame ir kažkieno gražų darbelį pristatome kaip puošmeną jau savo namuose! Ar tikrai nebereikia įdėti pastangų puošiant, patiems gaminant ir gražinant namus? Juk galime viską nusipirkti! Na, tuo lengviausiu keliu ir einame… Bet kur prasmė? Ar prisiminsime vaiko šypseną, ar prisiminsime gražų puodelį ant stalo? Ar verta rinktis? Kaip manote?
Manau, kad tai, kas pakelia nuotaiką, nebūtinai turi būti perkama.
Kodėl šiandieninėje visuomenėje pirkimas yra svarbiausia? Visko norime daug, blizgučiai aptemdo akis, o visgi ar ne mieliau būtų sukurti savo? Ir pasitenkinimas būtų didesnis… Deja, nelengvai per mėnesį uždirbtus pinigus geriau leidžiame lengvabūdiškiems pirkiniams? Sukamės tokiam ratuke ir nesusimąstome… Galbūt šventės ateis ir į tuos namus, kurie ne tokie puošnūs? Kas svarbiau – šiltas, žmogiškas ryšys ar gražus, tobulas eglutės įvaizdis? Kur mes einame taip mąstydami? Vejamės Ameriką? Reikia mąstyti savo galva ir tikėti, kad nebūtinai viskas turi būti taip, kaip tai daro kiti. Dabar stebime lenktynes tarp gražiausiai išpuoštų namų, kur daug lempučių… Lenktyniaujame per šventes! Vien jau tai, kad padaryti patys negalime, rodo, kokie skurdūs mūsų pasirinkimai.
Ar dar pamenate, kaip būdami vaikai laukėme Kalėdų Senelio? Labiau net nei dovanų, o dovanų dažniausiai gaudavome tik kuklų saldainių maišelį. Bet užtat kiek džiaugsmo, kad aplankė tikras Kalėdų Senelis! Tai įspūdžiai, prisiminimai… O šiandien galime lygiai taip pat pasamdyti Kalėdų Senelį, bet to įspūdžio nebebus, nes vaikai jau turi viską. Kaip vaiką nudžiuginsime? Priversime jį nuoširdžiai laukti? Argi ne komercija sukūrė tokį dirbtinį pasaulį? Dirbtinį, nes matuojame daiktais. Ne jausmais, ne įspūdžiais, ne emocijomis, ne tikrumu, o apgaule, sugalvota dėl pasipelnymo.
O kur mūsų pačių laukimas? Jis bėga taip greitai, kaip ir dienos, kai dirbame ir norime visko turėti gyvenime ,,greitai ir dabar“. Tad tikras, nuoširdus džiaugsmas jau atgyveno? Nebepamatysi vaiko akyse nuostabos žiburiuko… Gal bent kartelį reikėtų susimąstyti apie švenčių prasmę, kad atgimtų tikėjimas ir laukimas. Noriu palinkėti to, ko jau nebenusipirksi – tikrumo, ramybės taip trūkstamos.